Pirmos problemos yra dvi: kas turi mokėti (ir kaip tai įgyvendinama), kas ir kaip panaudoja gautas lėšas. Pirmą galima pavadinti sveikatos draudimu, antrą medicinos finansavimu.
Sveikatos draudimo pavadinimas yra gana painus. Kai kuriose šalyse valstybė draudžia visus ar atskiras žmonių grupes. Bėda tik ta, kad valstybė ir yra patys žmonės, piliečiai. Nėra kažin kokio išorinio dalyko, kuris vadintųsi valstybe. Vadinasi, vieni moka už kitus. Uždirbantys ir mokantys mokesčius moka už tuos, kurie nedirba, kurie negali dirbti. Bet pinigų skirstymas vėl gali būti alternatyvus: tas lėšas turi tvarkyti valstybinės ar kitos, pavyzdžiui, privačios organizacijos. Jei tai daro privačios – paslaugos brangsta, bet jei tai daro valstybinės, blogėja paslaugų kokybė, atsiranda ir vystosi kyšininkavimas (Pavyzdys: kas ketvirtas (24 proc.) gydymo įstaigose apsilankęs gyventojas prisipažįsta davęs kyšį. http://www.vlmedicina.lt/lt/kas-ketvirtas-gydymo-istaigose-apsilankes-gyventojas-prisipazista-daves-kysi ). Tiesa, šis santykis visur nevienodas. Pateikiu pavyzdį apie kai kurias EBPO šalis. Horizontalioje skalėje išlaidų dalis medicinai ir sveikatinimui nuo BVP, spalvų santykis parodo privataus ir viešojo sektorių santykį.
Taip pat nelabai suprantamas ir terminas – medicinos finansavimas. Sakykime, pas mus yra ir privatus ir valstybinis sektoriai. Finansuojami lyg ir abu panašiai. Tik valstybinės ligoninės „nemokamai“ turi pastatus ir kitą infrastruktūrą, privačiom ambulatorijom ar ligoninėm reikia tai dar įsigyti. Kad lengviau būtų suvokti medicinos, kaip pramonės šakos, dydį, galiu pateikti tokius skaičius: 2014 metais 9.9% pasaulio BVP išleista sveikatinimui (Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenys).
Taigi medicinos ir vadinamųjų sveikatos paslaugų rinka pasaulyje gali būti vadinama viena iš pagrindinių gamybos ir paslaugų sferų, tiek pagal užimtumą, t.y. darbuotojų skaičių, tiek pagal generuojamas pajamas. Nesigilinsiu per daug į pačią šią struktūrą, nes man labai svarbus atsakymas į klausimą – kaip užtikrinti medicininių paslaugų kokybę, nedidinant kainų arba valstybinių dotacijų.
Kaip žinoma iš senos patirties, visos geros sistemos laikui bėgant blogėja. Vadinasi, vargu ar pasaulyje atrasime nors vieną idealų sveikatinimo ir medicinos paslaugų pavyzdį. Aišku, kai kurie bendri principai lyg ir žinomi, bet jie greičiau išlieka tik kaip deklaracijos, o ne įprastinė tvarka. Vargu ar kas nors kuria blogą sveikatos sistemą, tokia ji tampa dėl vidinių bei išorinių priežasčių. Kai kas vis prisimena buvusią socialistinę sistemą kaip tam tikrą idealą. Galiu tik prisiminti, kad poliklinikos buvo užverstos bukletais ir brošiūromis, kurių niekas neskaitė, gatvės ar vitrinos išklijuotos plakatais, kurie varė į neviltį.
Kodėl tai tapo blogiu? Matyt, jau vien dėl to, kad nieko nedomino pačios sistemos efektyvumas, t.y. nauda bendruomenei. Noriu pabrėžti, kad bet kuri sveikatos priežiūros ar sveikatinimo sistema turi būti „matuojama“ arba nuolat skaičiuojamas jos efektyvumas. Tereikia tik nustatyti tuos skaičius, kurie geriausiai atspindi pastangų ir rezultatų santykį. Keliasdešimt metų tam tarnavo gyvenimo ilgumo metai kaip kriterijus. Tiesa, jis leido dirbtinai ilginti gyvenimą tiems, kurie norėtų numirti. Gal todėl dabar randame kitą – sveiko gyvenimo metai. Tiesa, tai tik vienas, bet ne vienintelis skaičius.
Dar yra vaikų mirtingumas, sergamumai įvairiomis ligomis, mirtingumas ir t.t. Blogiausia yra tai, kad po skaičių gausa pasislepia pati nauda visuomenei. Visi lyg ir supranta, kad gydymo sistema reikalinga, bet kokia pagal kokybę ir kainą – neaišku. Atrodys keista, bet noriu pažvelgti į mūsų gydymo sistemą kaip į prekę, kurią priversti pirkti visi. Reikia gimti, reikia gyventi, reikia ramiai numirti – visa tai tarsi ir apima ši struktūra.
Kitais žodžiais – ji monopolistinė. Vadinasi, galima naudoti tam priešinančias priemones, kurios įveda konkurenciją. Pirmoji – dviejų stambių sistemos dydžių ar procesų supriešinimas: privati ar biudžetinė. Sakykim, vaistų prekyboje vyrauja privačios vaistinės, gydymo įstaigos pas mus daugiausia valstybinės ar savivaldybinės. Kitaip yra prekyboje – valstybinių ar savivaldybės parduotuvių lyg ir nėra, bet niekas nesiskundžia.
O štai su vaistinėmis dar visko pasitaiko: manoma, kad įvedus vaistų prekybos monopolį ar bent perėmus daugumą jų į valstybės glėbį, kainos keisis. Istorinė patirtis rodo, kad randasi tik deficitas, o kainos didėja neoficialioje rinkoje. Kaip sako senoji patarlė, gerais norais pragaras grįstas. Tvirtinu, kad tai klaidingas kelias. Visų pirma, nėra vienos priemonės, kuri išgydytų visą sistemą. Antra, tiek vaistų prekyba, tiek medicinos paslaugos nuolat kinta: randasi ar išnyksta vaistinės, ambulatorijos, ligoninės at net kai kurie tinklai. Todėl reikia matyti kaitą arba nuolatinį judėjimą. Trečia, mes esame pastovaus pasaulėjimo arba globalizacijos procese, todėl labai užsidaryti nebegalime. Nebegalime sukurti monopolio vaistų ar medicinos rinkoje.
Todėl geriau eiti priešinga kryptimi: didinti vidinę konkurenciją, įgalinant vis didesnį pasirinkimą. Valstybei tenka itin atsakingas vaidmuo – sukurti tokias veiklos taisykles, kad paslaugų ar produkto teikėjas garantuotų pačią prieinamiausią kokybę už mažiausią kainą.
Aišku, kad tam labai trukdo socialinė nelygybė, bet tai atskira tema.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą