Lūžis. Pasiaukojęs ministras prieš puspročius

Atrodo, pūlinys tuoj sprogs. FNTT vadovų nušalinimo afera dar kartą apnuogino valstybės institucijų korupcijos mąstą. Lyg ir nieko nauja, tačiau aferos sumanytojai šįkart neįvertino pasipiktinimo reakcijos masto. Matyt, per daug skubėjo susidoroti su pavojingais pareigūnais, tad veikė negrabiai ir be tinkamos viešųjų ryšių parengties.

Galai ima lįsti į paviršių. Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis jau beveik paaukotas. Jis pakankamai protingas ir išsilavinęs, taigi turėjo suprasti, kad netikra korta kirsdamas va bank rizikuoja savimi. Tačiau teko pasiaukoti. Matyt, dėl daug svarbesnių dalykų nei politiko karjera.

Ministras, žinoma, suprato, kad daro nusikaltimą atskleisdamas konfidencialias žinias apie negalutinius melo detektoriaus parodymus. Už tai iš R. Palaičio turėtų būti atimtas leidimas dirbti su slapta informacija.

Tačiau pirmą taikinį – FNTT direktorių Vitalijų Gailių – reikėjo nukirsti kuo skubiau. Kirtis atrodo juolab neparengtas, kai sužinome, kad direktoriaus net nebuvo garsiajame lapkričio 14 dienos pasitarime dėl „Snoro“ Generalinėje prokuratūroje. Ten dalyvavo jo pavaduotojas Vytautas Giržadas.

Būtų galima protu suvokti, jog vienas pareigūnas slapta nuo visų kitų perduoda kai kam labai brangią informaciją. Tačiau tik pusprotis patikės, kad tas pareigūnas po vakarinio posėdžio prokuratūroje dar spėja pasitarti su savo viršininku, o tada informuoti laikraščio akcininkus, kurie irgi žaibo greičiu lieps redaktoriui sukurpti skandalingą straipsnį rytdienos numeriui.

Ir tai tik pradžia. Skandalingame prokuratūros atsakyme į mano lapkričio 17 dienos pareiškimą dėl informacijos "Snoro" akcininkams nutekinimo teigiama, kad ikiteisminis tyrimas dėl "Snoro" didelės vertės turto iššvaistymo, piktnaudžiavimo, klastojimo, nusikalstamo legalizavimo ir apgaulingos apskaitos vedimo pradėtas lapkričio 14 d., tačiau generalinio prokuroro pavaduotojas D. Raulušaitis FNTT jį atlikti pavedė tik lapkričio 15 dieną – kai tai jau buvo aprašyta laikraštyje!

Taigi klostosi vaizdas, kad suinteresuoti asmenys svarbiausią informaciją turėjo anksčiau nei 14 dienos vakarą. Tada jie gavo tik galutinį numatomų veiksmų patvirtinimą. Ir patys ėmė veikti greičiausiai pagal iš anksto apgalvotą gelbėjimosi planą.

Kad ir kaip ten būtų, iškėlus bylą, pradėjus oficialų išdavystės tyrimą ir apklausus visus reikiamus liudytojus, tiesą atskleisti būtų buvę visai paprasta.

Juk laikraštis nebuvo išleistas kažkur pogrindyje. Todėl šiame procese turėjo dalyvauti ne vienas žmogus. Ir jie tikrai žino informacijos judėjimo kelius.

Žurnalistų teisė neatskleisti informacijos šaltinio? Nežinau, kokiu puspročiu reikia apsimesti, kad kalbėtum apie tai tuo metu, kai valstybei ir visuomenei padaryta milijardinė žala. Čia visai kas kita, nei teismų bandymas ginti savo mundurą byloje prieš to paties "Lietuvos ryto" žurnalistę Laimą Lavastę. Demokratiniam pasauly ji turėtų teisę neatskleisti savo šaltinio, kuris kalbėjo apie korupciją teismuose. Deja, Lietuvos teismas mano kitaip.

Tad klausimas dabar labai paprastas: KĄ PROKURATŪRA BANDĖ SLĖPTI NEIŠKELDAMA BYLOS? Ir kodėl tai tęsėsi taip ilgai?