Sujudo ir klaipėdiečiai. Parašė raštą merui prašydami konkurso tvarka dešimčiai metų išnuomoti nenaudojamą žemės sklypą po Mokyklos gatvės tiltu, kur norėtų įrengti kelias padelio teniso aikšteles ir sutvarkyti infrastruktūrą.
Meras ir administracijos direktorius entuziastingai priėmė, pažadėjo visokeriopą pagalbą. Net Šarūnas Marčiulionis dalyvavęs tame susitikime iš pasitenkinimo trynė rankas ir džiaugėsi, kad Klaipėdos valdžios požiūris į sporto šakų plėtrą yra Europinio lygio!
Po tokio malonaus priėmimo prašytojai neabejojo, kad sulauks teigiamo atsakymo, dalyvaus konkurse ir tą „bomžų“ ir atsitiktinių girtuoklių teritoriją už savo lėšas pavers gyventojų poilsio ir aktyvaus sportavimo vieta.
Netrukus sulaukė atsakymo. Atplėšę voką ir perskaitę kas parašyta, apstulbo - jokių šansų!
Ta, pasirodo, aukso vertės patiltė nėra įtraukta į detaliuosius planus, nėra žemės valdos projektų, nesuformuoti sklypai, savivaldybė nevaldo teritorijos patikėjimo teise, o, „ ...nesant suformuoto žemės sklypo savivaldybė neturi galimybės skelbti aukciono.“
Per 30 nepriklausomybės metų tą dirvonuojančią patiltę buvo galima dešimt kartų suplanuoti, perplanuoti, padaryti ir perdaryti projektus, paruošti detaliuosius ir visokius kitokius planus.
Tiesa, vargu, ar ir tada kas nors būtų pasikeitę, valdininkas pirštu baksnotų į tą detalųjį planą ir liūdnu balsu konstatuotų – matote, labai noriu jums padėti, bet, va, yra... detalusis planas,... nieko neišeina!
Tačiau Klaipėdos valdininkai ne kokie nors beširdžiai biurokratai, jie jausmingi ir taktiški, jiems labai, labai rūpi sporto, gyventojų poilsio ir padelio teniso reikalai.
Jie, kaip kad kituose miestuose, į akis stačiokiškai nerėžia – eikite su tuo savo padeliu ir visais pinigais š..., bet jautriai reaguoja į situaciją ir svarsto tą didžią patiltės problemą savivaldybės administracijos darbuotojų pasitarime.
Čia labai skrupulingai aptaria galimybes „...vykdyti sportinę veiklą (suprask, sportuoti) nurodytoje teritorijoje (patiltėje).“
Tačiau, kad ir kaip stengėsi, kaip ieškojo ir vertėsi per galvas, tokių galimybių nesurado.
Matote, ta nelaiminga patiltė gali būti naudojama „...tik kaip inžinerinės infrastruktūros teritorija“, bet jokiu būdu ne rekreacijai ir sportui. Norėtų ir jie ten su savo vaikučiais ir anūkėliais žaisti tą padelį, bet ta nelemta inžinerinės infrastruktūros teritorija.
Kad ją kur galas!
Bet kaip čia taip? Juk visoje Europoje, taip pat Vilniuje, Lietuvos respublikos sostinėje, po tiltais t.y. tokiose pat inžinerinės infrastruktūros teritorijose įrengtos automobilių saugojimo aikštelės, net prekybos kioskai veikia, o Klaipėdoje tik šiukšlės ir metų metais nešienaujama žolė.
Ir vis tiek klaipėdiškių valdininkų gerumas negali neišspausti ašarų. Net tokioje, atrodo, beviltiškoje situacijoje jie prašytojų be vilties nepalieka.
Pasirodo, šiuo metu jau ruošiama GALIMYBIŲ studija, kurioje viskas bus įvertinta ir „...pasiūlytos plėtros GALIMYBĖS“, kur „...GALIMAI bus nagrinėjamas ir padelio teniso sporto objektų poreikis mieste.“
O jau tada kai bus rezultatai, „...bus ir GALIMYBĖ pakartotinai svarstyti padelio sporto šakos atitiktį sporto infrastruktūrai Klaipėdos miesto teritorijoje.“
Galimybių nors vežimu vežk: ir studijos, ir vertinimai, ir plėtra, ir poreikių nagrinėjimas, o patiltėje tik šiukšlės, nešienauta žolė ir purvas. Rekreacija ir sportas – šiukštu!
Patiltėje Lietuvoje padelio teniso dar niekas nežaidė, ir vargu ar kada nors žais, nes ten inžinerinės infrastruktūros teritorija! Kam ir kodėl ji taip saugoma, vargu, ar kas suprantamai galėtų paaiškinti.
Kai galimybių tiek daug, labiausiai nukenčia entuziazmas ir noras ką nors konkrečiai nuveikti. Tarkime, kad ir pradėti mieste rimtai kultivuoti jau olimpine tapusią sporto šaką – laipiojimą siena.
Juk tiek nedaug reikia - tik sumontuoti kelias tokias sienas ir pasirūpinti treneriais.
O futbolas! Dar neseniai „Atlanto“ vyrai oficialių varžybų žaisti važiuodavo... į Gargždus.
Vėliau šiaip taip sukrapštėme dirbtinės dangos aikštę, bet kiekvienas, bent kiek nusimanantis sporte pasakys – kol futbolas bus žaidžiamas tik pusę metų, o visą kitą laiką slėpsis ankštose salėse, tol vilksimės uodegoje.
Dabar ruošiamasi statyti dengtą, žiemos sąlygoms pritaikytą salę, bet vėl tik pusė futbolo aikštės.
Mirusi viena gražiausių sporto šakų – šaudymas iš lanko, nors Smiltynėje likęs ir dar neišparceliuotas sklypas, kur kažkada buvo šaudymo iš lanko bazė. Kaip supratote ką nors ten nuveikti yra tik galimybės ir ne daugiau.
Galima metų metais kurti ir svarstyti visokias galimybių studijas, kurti „debesų prikabinėjimo projektus“, formuoti sklypus, žemės valdos ir detaliuosius planus ir tuo pat metu lyg niekur nieko atmetinėti verslių žmonių siūlymus plėtoti naują sporto šaką ir dar mokėti į miesto biudžetą pinigus.
Kažkodėl tokiam tikslui visos įmanomos ir neįmanomos galimybės yra nepalankios, bent taip aiškina ir dar raštu patvirtina miesto valdžia.
Jei jau kalbame apie galimybes, tai vis tik norisi paklausti ar sulauksime permainų , ar yra tikimybė, kad kada nors į valdžią ateis specialistai, kurie svarstys kaip verslininkams, siūlantiemssavo pinigais sudaryti geriausias galimybes teikti gyventojams rekreacijos ir sporto paslaugas, o ne smulkmeniškaiišrašinės punktus, kodėl to neįmanoma padaryti?
Ir čia dar vienas esminis klausimas: kodėl kitur įmanoma, o Klaipėdoje – NE?
ŠIEK TIEK APIE PADELIO TENISĄ
Tai teniso ir skvošo atmaina, į Lietuvą atkeliavusi iš ispaniškai kalbančių kraštų. Žaidžiama kaip ir tenise specialiomis raketėmis dvigubai mažesnėse nei teniso kortai aikštelėse.
Aikštelės galuose ir šonuose yra grūdinto stiklo arba betono sienelės, į kurias atsimušęs teniso kamuoliukas toliau lieka žaidime. Taisyklės nedraudžia mušti kamuoliuko į savo arba priešininko sienelę.
Taškai skaičiuojami kaip tenise. Dažniausiai žaidžiama du prieš du, dėl to ši sporto šaka labai populiari tarp šeimų. Tai linksmas, dinamiškas ir įdomus žaidimas tinkantis įvairaus amžiaus žmonėms.
Padelio aikštelė Nidoje.
Redakcija neatsako už straipsnio autoriaus nuomonę
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą