Paprasčiausias yra atsakymas į pirmą klausimą. Kūdikis dažniausiai pamato gydytoją ir pradeda verkti. Gal ne pats gražiausias prisiminimas, bet kitokio nebūna. Tačiau jei rimčiau pažvelgtume į vaiko ir gydytojo santykius, tai taptų akivaizdu, jog ne visuomet jie gražūs ir geri. Tiesa, jie gana dažnai prasideda, kai reikia pagalbos, todėl nesvarstom jų kokybės. Problema glūdi kitoje plokštumoje. Ką jaučia paprastas kaimo ar miesto žmogus, atėjęs pas gydytoją? Sakykim, šeimos. Tarp jų yra išsimokslinimo skirtumas. Vienas žino gerokai daugiau negu kitas. Lyg ir normalu. Bet ne kiekvienas tokioje padėtyje jaučiasi saugiai, maloniai. Kartais dar ir kalbėtis tenka gana intymiomis temomis. Ne visi sugeba tai daryti. Dalis net akivaizdžiai meluoja. Tuomet įtampa kyla ne tik vienoje pusėje, bet ir kitoje. Kitais žodžiais, apsilankymas pas gydytoją daugeliui paprastų žmonių sukelia įtampą, jie patiria stresą.
Beje, situacijoje dalyvauja dvi pusės: gydytojas ir pacientas. Aš noriu labiau pažvelgti į paprasto žmogelio situaciją, tačiau medicinos darbuotojas yra ne mažiau svarbus.
Priminsiu, kas sukelia trumpalaikį (nenuolatinį) stresą:
Laiko stoka ir skubėjimas. Daugelis žmonių jaučiasi blogai, nes bijo ko nors nespėti atlikti, nepasiekti tikslo arba tada, kai verčiami atlikti daug užduočių per trumpą laiką.
Nemalonūs susitikimai ar nesutarimai su kitais darbe, namuose ar su pažįstamais. Sunkumai darbe, pernelyg daug darbo, darbas pavargus arba būtinybė atlikti užduotį, kuriai stinga jėgų, - keliantys įtampą veiksniai. Šie reikalavimai kartais kyla iš išorės, kartais užduotis duoda impulsą iš vidaus, tai yra stresą patiriantys žmonės sau kėlė didelius reikalavimus. Naujos situacijos suvokiamos kaip sunkios ir grėsmingos.
Neaiškios situacijos slėgimas.
Medikas ir stresas
Esu ne kartą rašęs apie gydymo sistemą, kurioje medikas dažnai neturi laiko bendrauti su ligoniu ar pokalbiui. Didelio miesto ar net stambesnės gyvenvietės šeimos gydytojas žiemą ir vasarą turi tą patį 15 minučių laiką apžiūrai, dokumentų pildymui ir receptų rašymui. Žiemą tempas auga, nes žmogui kartais reikia nusirengti, kad parodytų skaudulį. Vyresnio amžiaus moteriškėms tai trunka maždaug tiek pat, kiek bendra apžiūros ar vizito norma. Natūralu, kad gydytojas pervargsta ir dėl to sumažėja jo noras dirbti, entuziazmas. Vis daugiau laiko gydytojai praleidžia neefektyviai dėl įvairiausių administracinių reikalavimų.
Be to, gydytojai kasdien susiduria ir su nestandartiniais pacientais, kurie dėl savo ambicingumo, perdėto reiklumo ir demonstruojamo nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo gydytojams sukelia papildomų stresų.
Paciento sunkumai
Tačiau didžiausia problema yra mažesnio išsilavinimo ar tiesiog lėtesnio charakterio žmogaus apsilankymas poliklinikoje ar ligoninėje bei ambulatorijoje. Nedaugelis moka planuoti ar organizuoti savo vizitą pas sveikatos specialistą. Viena vertus, jis patenka į mažai pažįstamą aplinką. Kita vertus, iš jo reikalaujama būti visiškai atviram, nemeluoti ir neklysti.
Nenoriu pernelyg gilintis į moralės problemas, bet sakyti tik tiesą moka nedaugelis. Pagražinimai ir nutylėjimai yra mūsų kalbinės elgsenos sudėtinė dalis. O čia reikia ne tik tiksliai pasakyti, bet ir tikėtis, jog būsi taip ir suprastas. Žinant, jog medikai dažnai kalba specifine, tik jiems suprantama kalba ar žargonu, susikalbėti kartais nepavyksta. Prisiminiau vieną sociologinį tyrimą, kuris nustatė, kad medicinos specialisto patarimai dėl „moteriškų ligų“ jaunoms moterims, neturinčioms jokio išsilavinimo, nebuvo suprasti dėl žinių skirtumo. Specialistui viskas buvo aišku, o pacientės liko nesuvokusios reikalavimų.
Gal tai atrodytų ir nedidelė bėda, bet ligonio stresas dėl vizito pas gydytoją ar medicinos įstaigą mažina gydymo efektyvumą ir didina išlaidas. Todėl neišvengiamai reikia taip organizuotis, kad abi proceso pusės ne patektų į konfliktą arba keblią padėtį, o sugebėtų sumažinti nuostolius, kylančius dėl šito.
Galimybės mažinti stresą yra individualios arba pavienės bei grupinės. Pradėsiu nuo paskutinių. Pirmas žingsnis į pacientų ir medicinos specialistų „susikalbėjimą“ yra bendradarbiavimas, kai medikas aiškina, pamoko grupes, kurios domisi tam tikra sveikatos ar gydymo sritimi. Kalbantis didėja pasitikėjimas vienų kitais.
Yra skirtingi žinių pateikimo būdai – nuo paprastų pokalbių ar neįdomių paskaitų iki internetinių puslapių, elektroninių ar telefoninių žinučių, atsakymų į klausimus. Grupinis bendravimas apie ligas ir gydymus gali tapti mokykla mažiau žinantiems. Jei bendraujama tarp panašaus likimo žmonių, tai pasitikėjimas išauga iki betarpiškumo, o stresas sumažėja iki minimumo. Gaila, jog tokių organizuotų bendruomenių kol kas nėra daug. Tačiau masiškesnis dalykas yra atskiro ar pavienio žmogaus vizitacija. Todėl noriu pabrėžti, kad tam reikia pasiruošti. Aišku, tai priklauso nuo paciento apsilankymo tikslo, tačiau bendresni principai turėtų būti šie:
- Apgalvoti savo klausimus (gal net užsirašyti);
- Žinoti neseniai persirgtas ligas, jų pavadinimus ir gydymo trukmę;
- Žinoti visus vartotus vaistus ar procedūras (užsirašyti);
- Išsiaiškinti kito vizito poreikį, laiką ir galimybę. Jei tai gali vykti po ilgesnio laiko, gauti užrašytą (taloną ar siuntimą) variantą.
Naujos technologijos keičia senuosius bendravimo būdus, siūlydami kiek kitokius. Vadinamoji telemedicina jau leidžia bendrauti su medicinos darbuotoju, neišeinant iš namų ar darbovietės. Tai supaprastina tiesioginio bendravimo aštrumus, daro jį komfortiškesnį. Tačiau šiai paslaugai kol kas egzistuoja ne tik amžiaus apribojimai, daugelis vyresnių žmonių dar ilgai kreipsis į mediką tiesiogiai, betarpiškai. Aš neabejoju, kad išliks poreikis bendrauti su „gyvu“ gydytoju. Taigi vis tiek, jei kreipies pagalbos į medicinos specialistą, nepamiršk minėtų bendravimo principų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą