Lietuviško solidarumo interpretacijos

Rodos, lygiagretūs Europos solidarumo reikalaujantys įvykiai. Tačiau humanitarinės krizės sprendimas atidėtas iki vasaros pabaigos, o nuo to jos mastas tik išaugo. Visgi dėmesio verta buvo kita šio susitikimo detalė. Tuomet į europinį eterį išsprūdo retas mūsų prezidentės apsižodžiavimas su italų kolega, siūliusiu priimti šią humanitarinę krizę solidariai. Tąkart iškart po posėdžio Dalia Grybauskaitė televizijos kameroms argumentavo, jog pabėgėlių krizė turėtų būti sprendžiama ne solidarumo, o savanorystės principais. Suprask, kiek valstybės narės norės, tiek priims pabėgėlių.

Gal tai buvo epizodas iš prezidentės aukšto pilotažo derybų su Italija, kuri nevengia paveidmainiauti konsoliduotų Europos Sąjungos (ES) sankcijų prieš Rusiją atžvilgiu? Gal tai buvo tiesiog žingsniai išsiderėti 250 pabėgėlių kvotą vietoje 710? Tikslias apsižodžiavimo, kurį teko slopinti net pačiai Angelai Merkel, priežastis žino tik jo dalyviai.

Visgi visų Lietuvos pienininkų labui nesinorėtų, jog į Briuselį nuvykusiam premjerui kažkas viešai atsakytų, jog vertinsime kompensacijos prašymą ne solidariai, o savanoriškai. Suprask - Lietuvos pienininkai, gelbėkitės kaip norite.

Kol lietuviškas pienas liepos mėnesį laukdamas savo pirkėjų pamažu virto rūgpieniu ir kefyru, vien Graikijoje per mėnesį išsilaipino 50 000 pabėgėlių. Be jokių derybų. Be dokumentų. Tiesiog išsilaipino. Bėgo nuo karo, ekstremistų ir diktatorių teroro. Dažnas palikęs nežinioje savo šeimą. Dažnas sužeistas, fiziškai ir psichologiškai nualintas. Graikijai ir Italijai ši humanitarinė katastrofa tapo tokia pati kasdienė ir akivaizdi, kaip ir kasdien rūgstantis Lietuvos ūkininkų pienas arba jų bemiegės naktys dėl neapmokėtų bankų kreditų. Tačiau, priešingai galimiems Lietuvos ūkininkų bankrotams, Graikijos ir Italijos uolėtas pakrantes vos ne kasdieną skalauja išmetamų tikslo nepasiekusių pabėgėlių kūnai. Vien per šiuos metus jūra pasiglemžė apie 2 000 nelaimėlių.

Nepriklausomos Lietuvos jaunimo kartai ši humanitarinė tragedija nesąmoningai ir netyčia painiojasi su šiandienine tautiečių ekonomine emigracija. Tačiau nepriklausomų Baltijos šalių istorija ir iškilios asmenybės mena ir kitą - lietuvių, karo pabėgėlių, istoriją.

Tiek Tomas Ilvesas, tiek Vaira Freiberga, tiek Valdas Adamkus ir daugelis kitų šiandien atpažįstamų diasporos veidų yra dalis to milijono Baltijos šalių pabėgėlių, kurie bėgo nuo II pasaulinio karo žiaurumų. Vakarų demokratijų priimti, visavertiškai integruoti ir lyderiais išugdyti karo pabėgėliai tapo naujaisiais mūsų nepriklausomų tautų vedliais.

Šių Baltijos šalių prezidentų, buvusių karo pabėgėlių, emigracija vyko visiškai kitokiomis aplinkybėmis nei šiandieninių ekonominių migrantų. Turbūt todėl dažnam tautiečiui šiandien sunku atskirti karo pabėgėlių ir ekonominių migrantų dalią.

Skaitant knygos "Manėm, jog greitai grįšim" aštuoniolika pokalbių su II pasaulinio karo pabėgėliais iš Lietuvos, atrodo, kad aprašomi ne prieš 70 metų Baltijos jūroje įvykę, o šiandien Pietų Europoje vykstantys įvykiai.

Viena iš kalbintųjų - Laima Petrauskaitė-Van der Stoep - atsimena: "Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste."

Panašiomis aplinkybėmis Baltijos šalis paliko dauguma II pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių. Taip Europą šiemet pažins apie milijonas pabėgėlių iš nepavykusio demokratinio Arabų pavasario Oriente ir Magrebe.

Vien Vokietija prognozuoja šiemet priimti kas trečią į Europą atvykusį pabėgėlį, kitaip tariant 800 000 pabėgėlių, arba 1 proc. savo šalies gyventojų. O Lietuvos "europinio solidarumo" suvokimas apsiriboja 325 pabėgėliais, kitaip sakant 1 pabėgėliu 10 000 gyventojų, lyginant su 1 pabėgėliu 100 vokiečių.

Nėra net abejonių, jog lietuviai gali būti svetingesni ir dosnesni nelaimės ištiktiesiems. Nėra beveik jokių abejonių, jog net priėmę Vokietijos mokslininkų suskaičiuotą 1 079 pabėgėlių kvotą sugebėtume tinkamai pasirūpinti visaverte jų integracija. Tačiau kaip priimsime pabėgėlius - su išankstine panieka ar užuojauta ir nusiteikimu išugdyti ne vieną būsimą Afrikos ar Vidurio Rytų Valdą Adamkų, priklausys tik nuo mūsų pačių požiūrio.

Integracijos galimybėmis ir solidarumo būtinybe neįtikintiems šalies tautininkams yra (greičiau buvo) ir kita alternatyva. Yra valstybių Europoje, apribojusių imigracijos mastą. Tačiau mainais į tai jie stipriai padidino tarptautinio vystymosi pagalbą besivystančioms šalims (viršijantį 1 proc. BVP). Palyginimui, Lietuva 2014 m. skyrė vos 30 mln. eurų oficialios paramos tarptautiniam vystymuisi - t. y. 0,09 proc. nuo savo BVP, arba 4 kartus mažiau nei sutarta stojant į ES. Tada Lietuva turėjo du kelius - stipriai padidinti paramą demokratijos plėtrai mums geriausiai pažįstamoje Ukrainoje, Kaukaze ir probleminiuose Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų regionuose arba, iškilus konfliktams artimojoje kaimynystėje, solidariai su partneriais prisiimti šios pasyvios politikos pasekmes. Nesąmoningai pasirinkome 2-ąjį variantą.

Frustracijos apimtas ir palaikymo dėl pabėgėlių krizės birželį nesulaukęs Italijos premjeras Europos partneriams tąkart išrėžė: "Mes įkūrėme Europos Sąjungą, nes tuo metu buvo vertybių. Mes nepritarsime jokioms lengvatoms ar simboliniams nuraminimo gestams. Italija gali susidoroti su šia bėda ir viena. Tik Europa to sau negali leisti."

Bijau būti blogas pranašas, bet šie žodžiai po gero pusmečio gali skambėti ir iš nusivylusio Lietuvos premjero lūpų gavus neigiamą atsakymą dėl kompensacijų Lietuvos pienininkams. Žinoma, Lietuva ir jos gabūs ūkininkai gali ir patys susidoroti su Rusijos sankcijų sunkumais. Tačiau nei Lietuva, nei Europa negali leisti sau susiskaldyti jos kaimynystėje vykstančių karų fone. Todėl Lietuvos pienininkų problemos taps ir italų problema tik tuomet, kai mes sugebėsime solidarizuotis sprendžiant Pietų Europą užklupusių pabėgėlių humanitarinę krizę. O tai mus įpareigoja daryti ir istorija, ir elementarus žmogiškumas.