Dar koks ketvirtis amžiaus, rasi ir toliau nuo didmiesčių žiburių čia gyvenantys žmonės švenčių metu turės daugiau progos jausti bendrystę su kaimynais, pakilesnę nuotaiką, o ir aplinka bus šviesesnė. Ne tik dėl šviestuvų gatvėse trūkumo ar pertekliaus. Ne nuo vietinio “Lietuvos pašto” skyriaus buvimo ar nebuvimo.
Nors mokėjimas švęsti – jokia vertybė. Išskyrus tai, kad bendrumas, kurį pajuntame kuria nors tokia proga, šiek tiek pagerina bendrą atmosferą, kurioje gyvename.
Tas – geresnės atmosferos, didesnio komforto aplinkoje – veiksnys mūsų gyvenime yra svarbus. Dėl to, kad visi stipriai ir sunkiai dirbame. Čia tik iliuzijos tokios tvyro: iš kaimo špokinyčios žiūrint, tai miestelėnai viso labo iš kailio neriasi galvodami, kaip visos tautos uždirbtą eurą prašvilpt pramogoms. Iš miestelėnų varpinės mūsų kaimas atrodo vien prasigėręs, traumuojantis vaikus, nieko neveikiantis ir gyvenantis iš pašalpų, kurioms iš savo kišenių susimeta mokesčių mokėtojai-miestelėnai.
Nei viena, nei kita formulė nėra tiksli, nors dalis tiesos šioje mitologijoje yra. Tačiau tik dalis. Lietuvos didmiesčiuose yra tokių verslų, tokių darbų, kurie yra taip intensyvūs, kiekvienam jais užsiimančiam supleškinantys tiek energijos per darbo savaitę, kad, tskant, penktadienį neprasieiti per barus – reiškia prarasti progą atsipalaiduoti. Neneigiu, kad atsipalaiduoti yra ir kitų būtų. Ypač mieste. Tačiau neapykantos akimis į vilniečių, kauniečių, klaipėdiečių savaitgalio pramanus žiūrintieji turėtų tiesiog užjausti didumą didmiesčių ofisų planktono. Čia kasdien žmonės veikia įtemptoje konkurencinėje aplinkoje, priima sprendimus, vertus šimtus tūkstančių, milijonų eurų. Retam, tskant, stogas nepavažiuoja (žinau bent porą atveju, kada jauni žmonės, dirbę prie strateginių visos Lietuvos projektų ir visai ne už Vakaruose įprastas algas, turėjo sveikatos problemų).
Provincijoje – taip pat ne pyragai. Lyginant sovietmetį, Lietuvos kaime, ko gero, vis dar gyvena perdaug žmonių, kurie neturi nei padoraus darbo, nei veiklos, nei oraus laisvalaikio. Po mano praėjusiąją savaitę išspausdinto komentaro viena skaitytoja tiesiai šviesiai klausė: ar aš nebijąs užspringti sunkiai Lietuvos žemdirbių užauginta duona?
Užspringti bijau kaip ir kiekvienas žmogus. Tačiau visai ne pasipūtusia veido išraiška norėčiau pasakyti ir ką kita: o jeigu paprastai pusryčiams tepu lenkišką sviestą ant estiškos duonos (ir tą, ir tą perku Vilniaus parduotuvėse), man tas pat gresia? Žinau, kad taip. Tik toji tikimybė visiškai nepriklauso nuo to, ką aš rašau.
Ir globalizacijai sakau – ačiū Dievui – galėdamas pasirinkti tai, kas man skaniau. Tačiau globalizacija verčia mus suktis, dirbti, konkuruoti. Besąlygiškai geriau nei ligi šiol. Nepaisant išliks pašto skyrius prie namų, ar kiekvienam reikalingu reikalu laiku atvažiuos pašto automobilis.
Bene didžiausią įspūdį šiemet padarė ir daug įvairiausių minčių į galvą įpūtė pokalbis sausio pradžioje Izraelyje su vienu apie urbanizaciją globalioje ekonomikos sistemoje išmanančiu žmogumi.
Jo paprasti klausimai apie Lietuvą buvo du: kiek Lietuvoje gyvena žmonių ir kokio dydžio yra didžiausias Lietuvos miestas. Kada atsakiau “beveik 3 mln.” ir “daugiau nei 0,5 mln.", jo veido išraišką apėmė liūdesys. “Tokie rodikliai gali neleisti jums išlikti”, - tarė pašnekovas. Jo nuomone, į Lietuvą reiktų pritraukti tiek žmonių, kad jų skaičius siektų 8-10 mln., o Lietuvos sostinė apysmulkiu regioniniu centru be 1 mln. gyventojų tapti tiesiog neturi šansų. Kitaip tariant, Vilnius be milijono gyventojų bus tik didelis kaimas. O Lietuva – vos įžiūrimas globalios erdvės Kalabibiškis.
Ar Lietuvos urbanizacijos specialistai yra priėję kokių nors receptų, ką rodo jų žvilgsnis globaliame kontekste?
Ir šioje diskusijos fazėje (jeigu mano perpasakotos prielaidos yra bent jau vertos dėmesio) prasidėtų gana aršios diskusijos.
1. Tektų išlaikyti spaudimą tų, kurie imtų nesavu balsu bliauti: tai ką, du trečdaliai Lietuvos gyventojų būtų nelietuviai? Žinoma, nes net pakvietę visus emigrantus, tų 8-10 mln. nesusirinktume.
2. Reiktų važiuoti per pasaulį ir vežtis Lietuvon perspektyvius, aukštos pridėtinės vertės verslus čia juos kurdinti šiltnamių sąlygomis, kad jie čia veiktų, mūsų žmonėms duotų darbo ar bent suteiktų stimulą mūsų žmonėms mokytis, kad jie tą darbą dirbti galėtų.
3. Būtų gražu, kad mūsų kontrrevoliucines nuotaikas rodančios aukštosios mokyklos lanksčiai prisitaikytų prie galimai tokios situacijos, nes kitaip jos pražūtų ir joks tikslinis finansavimas jų neišgelbėtų.
4. Pavydžių juk yra: finansinių organizacijų duomenų centrai Vilniuje ir Kaune, biotechnologijų pramonės įmonės – leidžia užsidirbti globalios rinkos lygio pajamas. Kodėl tokių veiklų Lietuvoje negali būti daugiau?
5. Rektų atsisakyti iliuzijos, kad Lietuvoje mes galime pagaminti viską ir parduoti bet kokią savo sukurtą paslaugą.
Tik va išsikėlę tokius tikslus, ar turėsime, kas juos įgyvendins. Seimo Kultūros komitetas ar Gedimino 11 būstinė? Žinote, neįtikina. Tas lyderis, kuris iš Kultūros komiteto, manding išvis nesupranta tokių problemų ir tebegyvena savo Naisių iliuzijose. Svarbiausias žmogus iš Gedimino 11 kol kas netrykšta entuziazmu atsisukti į problemą, tskant, veidu ar pasivažinėti po pasaulį kviečiant investuoti Lietuvoj.
Tai ką – siūlysime misiją prezidentei?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą