Lėtas Smiltynės gyvenimas.

Keltas lėtai ir oriai, it koks limuzinas, šliuožia purvinu Danės paviršiumi, skabydamas krantinę užgulusių žvejų plūdes. Netrukus upė visus išplukdo į Kuršių marias. Nuo denio atsiveria poetiška uosto panorama: visa pakrantė nusėta įvairiaspalviais kranų falais, boluoja prisišvartavusių laivų monumentai. Šitą poeziją greit sugadina kirų reketas. Akiplėšos, kaip kokie Venecijos balandžiai šv. Morkaus aikštėje, beveik taikosi į taikių poilsiautojų krepšius su sumuštiniais.
Smiltynė poilsiautojus pasitiko šiukšlėmis pakrantės vandenyje. Išsilaipinus iš kelto linksmiau, nes prie pat vartelių sėdėjo pagyvenęs gatvės muzikantas ir tampė armoniką. Šalia ant žemės stovėjo plastikinis indelis su keliais smulkiais centais. Jis sakė, kad primestų centų alui užtenka ir mielai leidosi fotografuojamas, žinoma, ne už ačiū.
Prie pagrindinio takelio į jūrą uždarbiavo kitas gatvės muzikantas. Vilnietis Česlovas Klaipėdos universitete Menų fakultete studijuoja choreografiją. Praeivius jis stengėsi sužavėti fleita, nors yra akordeonistas. Keletas praeivių pradėjo krapštyti pinigines, ieškodami smulkių. Česlovas sakė į Smiltynę uždarbiauti atvykęs pirmą kartą, o rytoj žadėjo važiuoti į Palangą. Muzikantas sakė, kad taip užsidirbtų pinigų užtenka ne tik alaus bokalui, nes kartais uždarbis būna visai neblogas. Jis teigė, kad praeinantys pro šalį - visada geranoriški, niekas neužkabinėja, o kaip tik pralinksmėja, išgirdę fleitos melodiją. Dosniausi būna užsieniečiai, nes konvertavus jų smulkius, tampi beveik pasiturintis.
Iš kelto išgužėjusi minia neša tiesiai į pliažą. Stabtelėję poilsiautojai už du litus gali nusipirkti moteriškių priskrudintos duonos su česnaku arba naminių vaflių, karamele užteptais galais. Prekybininkės sakė, kad būna dienų, kai poilsiautojai nuperka viską, bet prekybos sėkmės, anot jų, prognozuot neįmanoma. Fotografuotis pardavėjos griežtai atsisakė, nes baiminosi, kad neturint leidimo šiam bizniui, gali patekti valdininkų nemalonėn.
Tie, kurie gulėdami prie jūros nenori trenkti česnaku, mieliau perka ledus. Visa eilė ledų šaldytuvų stovi prie kelio į Jūrų muziejų. Čia pat galima nusipirkti gėrimų ir užkandžių iš geltonai aptrauktų, alų reklamuojančių kioskelių. Jei pirkėjas pageidauja, gėrimą ištraukia iš buitinio šaldytuvo. Šalia stovi plastikiniai lauko baldai, kur dešrainį ar picą galima suvalgyti sėdint. Bet gėrimai ir užkandžiai daug brangesni, nei mieste, tad poilsiautojams verčiau ten jais ir apsirūpinti.
Smiltynėje galima gauti šviežios spaudos: prie takelio į pliažą stovi "Vakarų ekspreso" marškinėliais ir kepuraite pasidabinęs vyriškis. Jis teigė, kad laikraščius poilsiautojai perka. Moteriško žurnalo Smiltynėj nenusipirksi, nes spaudos kiosko nesimato. O ir pačioj Klaipėdoj reikia gerokai paėjėti, norint nusipirkti šviežesnį skaitalą.
Jei esate moteris, ir nusprendėte degintis moterų pliaže, neapsirikite eidamos pagal ten nukreipiančią nuorodą. Takas taip vingiuoja ir klaidina, kad net kyla įtarimas, ar tikrai jis veda ten, kur renkasi ievos. Kita vertus, taip ilgai einant gali pastangrėti kūnas, galima paplepėti su bendramintėmis, nusirengti ir vėl apsirengti. Bet bus daug greičiau ir maloniau laikytis "Bendro pliažo" nuorodos. Greičiau, nes kelias iki jūros daug trumpesnis.
Einant moterų takeliu, kelią į jūrą pastoja gremėzdiškas tualetas. Tiksliau ne pats tualetas, o jo tvaikas. Du iki kraštų pilni konteineriai taip pat skleidžia ne patį maloniausią kvapą. Takelis per kopas nubarstytas visokiom servetėlėm ir kitokiais higieniniais niekučiais. Dėl panašaus asortimento estetikai jautri moteris į persirengimo būdelę taip pat geriau galėtų neiti. Lyg moterų pliaže nebūtų šiukšlinių. Bet moterims šiukšlės nerūpi. Joms rūpi kaip lygiai įdegti. Na, dar paskaityti, pamegzti, paardyti kokius nors senus siuvinius, paplepėti, leisti kūnui visiškai, be jokių drabužėlių, susiliesti su jūra.
Viena pagyvenusi dama (nors kai moteris nuoga, sunku pasakyti, ar ji dama ar ne) sakė į moterų pliažą einanti jau 15 metų, o kada buvo bendrame, neatmena. Ji mano, kad moterys čia gali būti tokios, kokios yra. Gali nekompleksuoti dėl celiulito, suglebusios odos, krūtinių, jei jos yra, ir pan.
Ties bendro ir moterų pliažo riba gulėjo vyras. Ant pilvo. Veidu į moterų valdas. Jį pakalbinus, vyriškis nė kiek nesutriko, o galva parodė į už 10 metrų, jau moterų pliaže stovinčią žmoną. Moteris visu savo priekio grožiu buvo atsigręžusi į saulę, į savo vyrą ir į visą bendrą pliažą. Nors dėl viso pikto vyriškis šalia savo galvos, kaip kokį daiktinį įrodymą, buvo pasidėjęs žmonos batus. Bet griežtesnių pažiūrų pilietis vis vien tokį galėtų apkaltinti ne tik vojerizmu, bet ir fetišizmu.
Bendram pliaže karaliavo seneliai su anūkais. Jei moterų pliaže - jokių tabu ir draudimų, tai bendrajame apstu pensininkų pedagogikos: ir savi ir svetimi anūkai mokomi nerėkauti, nesitaškyti, nesikasyti ir pan. Ramutėlėje jūroje vėsinosi pusė bendrojo pliažo lankytojų. Vietos prigulti - į valias, nes Smiltynės paplūdimys ne toks nuskalautas, kaip, pavyzdžiui, Palangoje. Jei jūros vėsa neatgaivina, galima suvalgyti ledų. Čia pat, smėlyje, stovi didžiulė pavėsinė-kavinė pakeltomis grindimis. Ir be reikalo, nes vienam ledus pirkusiam berniukui pro retas grindų lentas į smėlį sukrito visa 2-jų litų grąža. Vaikas net keiktis pradėjo.
Poilsiautojai nelabai paiso medikų patarimų nesideginti nuo 11 iki 15 valandos. Nes apie 12 valandą keltas atplukdo gausiausią poilsiautojų "siuntą". Grįžtant prie kelto net sunku prasilenkti su saulės ir jūros ištroškusiais. Kai kurie, minios nešami, dar spėja prigriebti nelegaliai parduodamos duonos su česnaku, ar nusipirkti šviežios spaudos.
Belaukiant kelto galima suvalgyti trečią ledų porciją, paklausyti gatvės muzikanto virkdomos armonikos ar paplepėti su vežėjais. Šie guodėsi savo senomis problemomis. Sakė, kad net ir miesto šventės metu norinčių pasikratyti arklio traukiamoje karietoje nebuvo labai daug. O arkliai Smiltynėje stilingi. Vienas su beisbolo kepuraite, kitas skarele galvą apsirišęs, trečias su madingais odiniais akių apdangalais. Šalia tokio arklio ir simpatiškai vežėjai stovėti ne gėda. Beje, arklys gali ir iki jūros nugabenti. Kiek tas patogumas kainuoja, paklausti nespėjau, arklys nulėkė link jūros kaip pabaidytas.
Važiuojančių ar einančių link Jūrų muziejaus nesimatė. Matyt, tą tvankią dieną poilsiautojų tikslas buvo jūra. Todėl nebuvo norinčių paspoksoti į miniatiūrines žuveles tamsiame muziejuje. Ir tai visiškai atspindėjo apatišką Smiltynės dvasią. Gyvenimas čia lėtas, kaip kelto judėjimas.