Leonidas Donskis: "Nevykime Dievo į medį"

Minint Sausio 13-ąją

Apginta šalies laisvė dar nereiškia gerovės ir patogumų absoliučiai visiems gyventojams, tačiau ji yra brangesnė ir už duonos kąsnį, - sako Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis.

Keturioliktųjų Sausio 13-osios metinių išvakarėse "Vakarų ekspreso" kalbintas filosofas mano, jog nereikėtų vyti Dievo į medį skundžiantis, esą Lietuva šiuo metu yra nelaiminga šalis: "Taip, mes turime problemų, tačiau padėtis jokiu būdu nėra tragiška".

Iš Klaipėdos kilęs profesorius įsitikinęs, jog 1991-ųjų sausio įvykiai yra pasaulinės reikšmės, mat Lietuva tuo metu visam pasauliui pateikė labai svarbią laisvės ir orumo pamoka, tačiau dabar tai esą vertinama pernelyg standartiškai.

Ar lietuvių tauta dar gali tapti tokia vieninga, kokia buvo 1991-ųjų sausio 13-ąją?

Žinoma, dabar Lietuva yra kitokia nei 1991-aisiais. Per tą laiką įvyko daugybė pokyčių, atsirado labai stipri socialinė diferenciacija. Visa tai visuomenę yra pakeitę ir, deja, ne visuomet į gera.

Bet nepaisant to, kad dabar didelė dalis lietuvių įvairiuose rinkimuose - Seimo, prezidento - balsuoja išties keistai ir kartais netgi kyla klausimų, kiek jie apskritai yra lojalūs savo valstybei ir tėvynei, manau, kad didelio pavojaus situacijoje (neduok, Dieve, Lietuvai daugiau pavojų) žmonių solidarumas sugrįžtų.

Mat skirtybės, pyktis, revanšo troškimas, nepasitenkinimas esama situacija vienaip pasireiškia, kai negresia joks realus pavojus, ir visai kas kita, kai valstybei kyla grėsmė iš išorės, kai gali žūti žmonės. Tokiu atveju, beveik neabejoju, Lietuva vėl susitelktų.

Įvertinkite sausio 13-osios įvykių reikšmę plačiame Lietuvos istorijos kontekste.

Manau, kad tai išties yra svarbi data, nes tuomet, sausio 13-ąją, įvyko šalies išmėginimas. Tąkart prieš Lietuvą buvo griebtasi smurto - ne grasinimų, o realaus - brutalaus karinio smurto. Tačiau žmonės neišsigando, jie skubiai rinkosi naktį prie televizijos bokšto, kitų objektų ir stojo jų saugoti.

Kita vertus, sausio 13-osios įvykiai įrodė, kad net ir ne smurtinis, o taikus pasipriešinimas neteisingai okupacinei jėgai gali baigtis pergale. Šiuo požiūriu, manau, Lietuvos įvykiai yra pasaulinės reikšmės ir toli pranoksta lokalinių įvykių svarbą. Mat Lietuva tuomet davė labai svarbią laisvės ir orumo pamoką tiek Europai, tiek ir visam pasauliui.

Ar šiai datai ir aktyviausiems tų įvykių dalyviams dabar yra skiriama užtenkamai dėmesio?

Manau, kad ne. Kaip tik sakyčiau, jog Sausio 13-oji Lietuvoje yra truputį nuvertinta, jau lyg ir savotiškai standartizuota, įsprausta į lengvai atpažįstamą schemą, kai rengiami mitingai, paminėjimai, skamba gedulinga muzika ir taip toliau.

Tai turėtų būti pilietinių diskusijų diena, kai mes diskutuotume apie tai, ką mums reiškia Lietuvos laisvė, demokratija, ką reiškia tai, kad mūsų šalis dabar jau priklauso ne tik sau, bet visam pasauliui.

O dabar elgiamės lengvai prognozuojamai - suradome dar vieną valstybinę datą, kuri, nors ir yra lydima gražių bei prasmingų dalykų, vis dėlto, manau, yra šiek tiek per lengvai traktuojama. Sausio 13-osios paminėjimas turėtų žadinti atmintį, o ne ją glostyti ir nuraminti.

Ar teisūs kai kurie laisvės kovų dalyviai, sakydami, jog kovojo ne už tokią Lietuvą, kokia ji yra dabar?

Nieko nepadarysi, visuomet ateina metas, kai dūžta žmonių iliuzijos.

Viena iš lietuvių iliuzijų buvo ta, kad nepriklausoma Lietuva visiems bus vienodai gera ir visi joje gyvendami bus laimingi. Taip nebūna. Nėra pasaulyje šalies, kuri sugebėtų lengvai pereiti iš vienos ekonominės sistemos, netgi, sakyčiau, iš vieno pasaulio į kitą, galėtų radikaliai pakeisti savo civilizacinę orientaciją ir kartu tapti saugia absoliučiai visiems gyventojams.

Jeigu prisimintumėme didžiąsias transformacijas, kurios vykdavo po įvairiausių sukrėtimų, jeigu palygintume Lietuvos likimą, tarkime, su tuo, kas įvyko Rusijoje po Pirmojo pasaulinio karo, arba, kas atsitiko įvairiose Europos šalyse po Antrojo pasaulinio, mes suprastume, kad varome Dievą į medį, sakydami, jog Lietuva šiuo metu yra nelaiminga šalis.

Taip, Lietuva turi problemų, turi kintančią visuomenę, kuri patyrė įvairių nuoskaudų, tačiau padėtis jokiu būdu nėra tragiška.

Kai kurių šalių transformacijos yra pasibaigusios netgi naujais karais ar pilietiniais konfliktais. Jeigu nei viena, nei kita neįvyko Lietuvoje, sutikite, jokios tragedijos nėra. Tiesiog įvyko tai, kam realistiškiau mąstantys žmonės ir ruošėsi.

Dabar Lietuva keičiasi ir keisis dar ilgai. Drįstu galvoti, kad dar 10-20 metų idilės Lietuvoje tikrai nebus. Tačiau tai, jog mūsų šalis keičiasi ne į blogąją, o į gerąją pusę, abejonių niekam nekelia.

O tie žmonės, kurie kovojo, jie iš tiesų kovojo už savo vaikų laisvę. Pati laisvė dar nereiškia gerovės ir patogumų visiems, bet ji yra brangesnė ir už duonos kąsnį.

Kaip manote, ar tų 10-20 metų pakaks Lietuvai galutinai atsikratyti sovietinės praeities, KGB ir kitų panašių "baubų" šešėlių?

Bus gana sunku, nes ypač dabar mes matome, kad sugrįžta tos jėgos, kurios buvo laikinai prislopusios ir kurios labiausiai pažeidžia Lietuvą.

Šiuo metu Lietuva labiau nei kas nors kitas graso pati sau. Nėra tokios išorinės jėgos, kuri būtų tiek grėsminga, kiek dalis šalies žmonių savo nuotaikomis ir politinės kultūros lygiu.

Tačiau aš noriu tikėti, kad viskas bus gerai jau vien todėl, kad mes laiku patekome į labai laimingą kontekstą. Kad ir kokia būtų problemiška Europos Sąjunga, kad ir kaip mes nemėgtume europinės biurokratijos, vis dėlto tai yra labai civilizuota ir demokratiška erdvė, kuri bus labai palanki Lietuvai.

Todėl aš tikiu, kad tas geras kontekstas ir gera aplinka per 10-20 metų mums padės susiorientuoti.

Gediminas GUDAVIČIUS