Laisvę iškovojom. O kas toliau?

Tokio pobūdžio klausimas prieš dvidešimt metų vargu ar daug kam kilo. Išriedėjus paskutiniam okupanto tankui, trypusiam Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemę, vieninga lietuvių tauta su palengvėjimu atsiduso. Tada atrodė, kad visi kibsime į darbus, visas jėgas, protą, išmintį ir energiją aukosime Lietuvos labui, kursime naują, klestinčią Lietuvą. Bet deja, deja!

Yra sakoma, kai žmogus nežino savo praeities, neturi ir ateities.

Kodėl ir kas paskatino mane savo neramiomis mintimis pasidalinti su jumis mielieji "Vakarų ekspreso" skaitytojai? Ogi tai, kad praėjus dvidešimčiai metų po išsivadavimo, Lietuvoje, ir ypač Mažojoje, nesaugu net akmeniui.

Netoli Klaipėdos, Jonušų kaime, šalia "Mini Zoo", teka visiems pažįstamas Smeltalės upelis. Tiltelio kelelio kontūrai buvo pažymėti tašytų akmenų stulpeliais. Tai buvo autentika, Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. Jie išstovėjo gal šimtmečius, atlaikė pora karų ir sovietų okupaciją. Neatsilaikė mūsų pačių godumui viską susinešti į savo naujas sodybas.

Antras atvejis. Už 200 metrų nuo to tiltelio melioratoriai, kasdami kanalą iškasė, gal kokių 5 ar 6 tonų akmenį. Paklausė manęs, kur padėti? Paprašiau juos pastumti į trikampį, esantį tarp kelio ir kanalo, kad niekam nemaišytų ir kad nuo kelio gražiau atrodytų. Ir ką jūs manote? Išgaravo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Vėl suveikė godusis "prichvatizavimas". Geriau žiūrėsiu į jį vienas, nei mato jį visi. Bet šis epizodas man mažiau skaudus. Tai ne senovė, o tik mano prisilietimas, norėjau kaip geriau ir gražiau. Bet...

Šią savaitę apsilankiau savo tėviškėje, netoli Klaipėdos esančiuose Šernuose. Pasigedau baltojo akmens. Šis akmuo šimtmečius stovėjo kryžkelėje - Klaipėda-Veiviržėnai, Šernai-Priekulė. Tai buvo didelis, vientisas, stačiakampio formos tašytas akmuo su nuoroda 15 km Klaipėda ir 11 km Priekulė.

Pasiteiravau Šernų girininkijoje. Naujasis girininkas jo nebematė, o ilgametis girininko pavaduotojas Stanislovas apgailestavo, kad jau dveji metai, kaip jį pavogė.

Tokia senoviška kryžkelė, priešais ją stovi šimtametė karčiama su autentiška bruko aikštele. Už jos, užvažiuojamojo kiemo tvartai - Mažosios Lietuvos kultūros paveldas.

Kodėl mes plėšiam ir naikinam viską labiau nei okupantai? Nejaugi mes panašūs į Kinijos kultūrinės revoliucijos veikėjus chunveibinus? O gal mes išsigimėme į mongolų totorių mankrutus? Nejaugi mes nenorime palikti savo vaikams ir anūkams nors truputį tos senovinės dvasios, Mažosios Lietuvos istorijos?

Atsipeikėkime ir sustokime, gal dar liko ką išsaugoti, kas dar galutinai nesunaikinta?

Vilius