Knygų yra, viena iš jų vadinasi „Laimingas miestas“. Jungtinių tautų Generalinė asamblėja dar 2011 priėmė rezoliuciją, kad valstybėms narėms imtis veiksmų, kurie suteiktų daugiau dėmesio laimingumui ir gerovei nustatyti.
Turime net pasaulio šalių laimės indeksą, ir ne pačios turtingiausios šalys ten pirmauja. (Suomija yra laimingiausia šalis pasaulyje, o Lietuva užima 42-ąją vietąiš 156 ir yra laimingiausia iš Baltijos šalių, sakoma 2019 m. paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje).
Iliustracija – lentelėje:
Aišku, kad laimingi yra ne miestai, o ten gyvenantys žmonės. Jie turėtų puikiai jaustis ir turėti visas sąlygas pasiekti norimus dalykus.
Didžiausia problema yra tai, kad visų norai skirtingi. Vaikui užtenka ledų ir žaidimų aikštelės, paaugliui - riedlenčių parko bei diskotekų, vyresnėliams - įvairių mokyklų.
O dirbantiems - darbo vietų. Pensininkams - ramybės ir galimybės matytis su vaikais ir anūkais. O kartais ir proanūkiais.
Taigi, ką turėtų reikšti laimingas miestas? Matematikai sakytų, kad reikia paskaičiuoti. Ekonomistai, kad reikia įvertinti. Menininkai ar politikai, kad reikia pajausti. Sociologai bando klausti gyventojų, bet nelabai žino ko klausti. Ko trūksta? Kas turėtų būti? Ar: Kas blogai mūsų mieste?
Deja, strategiškai mąsto nedaugelis, ir tai, beje, normalu. Klaipėda jau ne vieną dešimtmetį turi strateginius miesto raidos planus, tik nematuoja laimės indekso.
O reikėtų. Nes planai planais, o gyvenimas rieda savo vaga.
Reikia bandyti tuos kriterijus, kuriais remdamiesi, nustatytume laimingumą. Kolegų straipsniuose radau šiuos tris: subjektyvi gerovė, psichinė savijauta, sveiki gyvenimo metai. Nedetalizuosiu jų, pats pateikiu oficialią schemą iš Jungtinės Karalystės, kur ši tema svarstoma ir naudojama miestų ar regionų vertinimui:
Pateikiamos kelios rodiklių grupės: ekonomika, vaikai ir mokymosi galimybės, socialinė lygybė, asmeninė gerovė, sveikata. Toliau šie parametrai dalijami dar į paskirus rodiklius, kuriuos galima matuoti arba bent vertinti. Jei pasiskolinti visas metodikas, tai tokių kriterijų gali būti ne viena dešimtis. Mums juos taikyti būtų ankstoka, todėl pateiksiu tik kai ką, kas būtų naudinga Klaipėdai.
Pirma, reikia skirti Sveiką miestą, kurio judėjimo nariu yra uostamiestis ir Laimingą miestą, kurio kriterijai ir vertinimai kiek skiriasi. Nors kyla įtarimų, kad kuriamas specialus vienkartinis projektas, bet galiu prisiminti ir daugiau tokių, kad ir universalų dizainą. Yra dar maisto saugojimo lozungai su visai rinkiminiais projektais ir t.t., ir panašiai.
Bet vis dėl to žiūrėkime ne į tai, kas bloga, o į tai ką turėtume pasiimti ir pritaikyti. Tai Europoje vadinama pasidalijimas gerąja praktika. Darome išvadas: laimingesnis yra tas miestas, kuriame gyvena laimingesni žmonės.
Yra žinoma be didesnių išvedžiojimų, kad pirma turi būti patenkinti paprasčiausi gyventojų poreikiai: vanduo, kanalizacija, būstai ir pan. Keista, bet antra sąlyga yra saugumas. Galima tai vadinti gyvybės užtikrinimu. Toliau eina gyvenimo priemonės: mokyklos, darželiai, darbovietės, transportas, ligoninės ir kt. gydymo įstaigos. Sąrašą galima tęsti. Jį galima būtų įvardinti kaip žmogaus (miestiečio) raidos užtikrinimą.
Dar kiti dalykai, kurie vienija gyventojus į bendrijas, yra jų gyvenamoji aplinka ir bendri motyvai. Vaikų žaidimų aikštelės, aplinkos tvarkymo talkos kuria kolektyvą, kuris myli savo žmones ir prižiūri želdinius, nešiukšlina. Atrodytų, elementaru, bet, deja, svarbu. Žali plotai, upės pakrantės sudaro galimybes bendrauti neformaliai, apjungti miestiečius. Tokiu būdu mažinama socialinė atskirtis, kovojama su vienatve, gerinami visi socialiniai santykiai.
Yra ir trečias poreikių tenkinimo lygis – miestas turi būti gražus ir patogus. Pradžioje minėjau, kad laimingi miesto suvokimo ar pripažinimo kriterijumi yra ir subjektyvus suvokimas. Grožis yra sunkiai matuojamas. Kaip pavyzdį galiu pateikti kad ir senamiesčių apšvietimą, tai stipriai pamalonina ir turistus, ir savus miestiečius. Periodinės šventės, festivaliai ar turnyrai taip pat didina miesto patrauklumą ir pripažinimą.
Apie miesto patogumą dar sunkiau kalbėti. Supaprastintai galėčiau teigti, kad jį galima suvesti į du principus: yra tai, ko reikia, lengva patekti ten, kur reikia. Nors pasakyta abstrakčiai, tačiau nesunku pritaikyti Klaipėdai ir kitiems miestams.
Sakykim nesunku įvertinti miesto „žalumą“, turimus bei trūkstamus parkus, vejas bei miškus. Žalesnis miestas – sveikesnis miestas, tuo pačiu ir laimingesnis. Ar galima visa tai pasiekti viename mieste? Manau, kad įmanoma. Svarbu pradėti ir nenustoti. Galų gale rezultatas rasis.
Pabaigai galiu pasakyti, kad jei ilgą laiką didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į miesto gyventojų aprūpinimą bent minimaliomis paslaugomis ir būtiniems poreikiams patenkinti, tai dabar suvokiamas ir gyvenimo kokybės kriterijus. Laimingesnis miestas yra tas, kuris užtikrina aukštesnę savo žmonių ir jų grupių gyvenimo kokybę.
Procesas jau vyksta. Jei kas nežino, pasakysiu: laimės ministerija yra įsteigta Jungtiniuose Arabų Emyratuose dar 2016 metais.
Vytautas Valevičius
Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą