Labdara. Ar visuomet tai gėris?

Labdara. Ar visuomet tai gėris?

Ką geriau padovanoti žmogui, norinčiam nusižudyti: virvę ar skutimosi peiliuką? Sakysite, kvailas klausimas. Tačiau būtent taip dažnai atrodo labdaringa veikla. Ir dažnai nežinia kas tampa laimingesnis: ar pilietis, atlikęs kilniaširdiškumo aktą, ar paramos gavėjas. O ar visuomet duodančiosios rankos yra tiek nesavanaudės, kaip tai rodoma?

Pirmą kartą tikra dilema - duoti ar neduoti - man iškilo, kai prie manęs prekybos centre priėjo labdaringo fondo savanoriai ir paprašė nupirkti maisto labdarai. Iki tol aš dažniausiai nepraeidavau pro žmogų, prašantį pagalbos, net jei manęs prašydavo lito, trūkstamo "iki bonkės". Nesu pamokslaujantis pastorius, kuriam žūtbūt reikia išaiškinti, kaip blogai tokiam reikalui prašyti, nei tuo labiau teisėjas, kad tokį žmogų smerkčiau. Galiausiai juk žmogus tik prašo, ir jau tavo valia, duoti jam ar ne. Tuo labiau niekuomet neatsisakydavau ir ateityje neatsisakysiu padėti tiems, kurių pečius akivaizdžiai slegia vargas. Ir tikrai nesvarbu, legalu ar nelegalu šelpti kitus. Bet kas sustabdo ranką tuomet, kai prieina ne tas, kuriam reikia pagalbos, o organizuoti prašytojai?

Ne viskas yra labdara

"Ar nori konservų iš labdaros, vokiečiai atsiuntė, neturime kur dėti?" Tokį pasiūlymą girdėjau prieš kelerius metus. Nustebote, kad Lietuvoje neatsiranda norinčiųjų gauti nemokamo maisto? Nesistebėkite. Ne viskas, kas į labdarą panašu, ir yra labdara.

Schema, pagal kurią į Lietuvą patenka tokia "labdara", yra paprasta. Vokietijoje, ir ne tik, egzistuoja fondai, kurie kreipiasi į stambiuosius prekybininkus su pasiūlymu: "Mes iš jūsų pasiimame besibaigiančio galiojimo produktus, sutvarkome eksporto dokumentus - ir jūs nemokate utilizavimo mokesčio." Toliau verslas priklauso nuo to, kiek prekybininkas suinteresuotas tokiu sandoriu. Jei labai, tuomet "labdaros" organizacija gauna ne tik prekes, bet ir nedidelį piniginį atlygį, kuris mažesnis nei utilizavimo mokesčiai, tačiau visiškai patenkina abi puses. Na, o gautos prekės arba būna išvežamos ir iš tikro išdalijamos labdarai, arba, jei yra galimybė, parduodamos, arba gali net atgulti nelegaliuose sąvartynuose.

Tiesa, Lietuva dėl mažo gyventojų skaičiaus šiam verslui nėra labai patraukli šalis, tad dažniausiai mus pasiekia tik nedidelės tokios "labdaros" siuntos.

Kur kas blogiau yra tai, kad Lietuvoje veikia, švelniai tariant, netinkama maisto atliekų utilizavimo sistema. Tiksliau, šioji sistema yra labai tinkama atliekų tvarkytojams. Pernelyg nedetalizuodamas galiu pasakyti tiek: kad sistema klestėtų, reikalingi vis didėjantys atliekų kiekiai ir visa apimantis apmokestinimas.

Po vienos radijo laidos, kurioje kalbėjome apie maisto išmetimo problemą, man paskambino socialinės paramos organizacijos darbuotoja ir papasakojo neįtikimą dalyką. Kai jų centras kreipėsi į labdaringo maisto dalintojus, prašydamas maisto globotiniams, buvo atsakyta, kad jie gali imti maistą aklai - tai yra, nežinodami, kas tą dieną bus rinkiniuose, ir... privalo patys susimokėti utilizavimo mokestį. Pabandžius dirbti praktiškai pagal šią schemą, paaiškėjo, kad kartais būtų pigiau nusipirkti šviežio maisto parduotuvėje, nei sumokėti mokestį už "labdaringą" siuntą... Štai taip, brangieji: lyg ir labdara, tačiau utilizatorių pelnas - šventas dalykas. Ir jokių išimčių. Ir kam tos išimtys? Juk tinkamas vartoti, tačiau jau utilizuoti skirtas maistas toli gražu ne visuomet pasiekia utilizavimo vietą. Ir nors sako, kad "nepagautas - ne vagis", tačiau kaip publicistas, daug rašantis maisto tema ir dažnai besilankantis prekybos vietose, galiu patvirtinti, kad man yra tekę susidurti su reiškiniu, kai turgavietėse, ypač mažesnėse, staiga atsiranda netipinė turgui pramoninė maisto prekė, kurios galiojimas tuoj baigsis... Aš tam tikras išvadas padariau, gal ir jūsų išvados bus panašios.

Moralinė dilema

Tai vis dėlto duoti ar neduoti? Čia iškyla dar ir moralinė dilema. Galima ginčytis, ar labdara yra ramstis, leidžiantis neparkristi ir į jį atsirėmus galiausiai ištrūkti iš gilaus skurdo, ar vis dėlto tai, kas gaunama veltui, yra paskata ir toliau prašyti. Ko gero, kiekvienas mūsų turime "amžinai vargšą" giminaitį ar pažįstamą, ant kurio galvos, atrodytų, krenta viso pasaulio negandos ir todėl jis priverstas vis prašyti, prašyti, prašyti. Todėl nenuostabu, kad vis iškyla klausimas, ar primityvi "paimk ir išdalink" paramos sistema negimdo ištisos "vargšų giminaičių" klasės.

DILEMA. Ar dėdami savo labdarą į bendrą katilą, bet nežinodami adresato, kuris ją gaus, visuomet elgiamės atsakingai? Kas bus tas imantis, kas bus dalinantis ir kokių paskatų vedamas dalins?.. Fotolia nuotr.

Galite sakyti, kad nehumaniška, nekrikščioniška ir net nemadinga kelti tokį klausimą, tačiau matytas vaizdas, kai labdaros prašytojai, atėję prie labdaringų kruopų, buvo didžiai nepatenkinti negavę dar ir cukraus, vis dar stovi prieš akis.

Agresyvūs prašytojai

Moksliškai tai vadintina sisteminiu skurdu, kuomet atsiranda liumpenizuota agresyvių prašytojų klasė. Sisteminis skurdas ypatingas tuo, kad jo beveik neįmanoma išspręsti įdarbinimo programomis, be to, jis yra paveldimas. Vakar prie nemokamų kruopų stovėjo prašytojo tėvai - rytoj stovės jo vaikai, poryt - anūkai. O tuo tarpu Vakaruose ir kartu pas mus skurdo mažinimo priemonės kaip tik ir gilina sisteminį skurdą, nes, kaip manoma, dėl visuomenės stabilumo reikia išlaikyti visus, kurie tik to pageidauja. Tik štai su tuo stabilumu gali atsitikti taip, kaip tai įvyko antikinėje Romoje, kur gatvėse pasigirdo: "Duonos ir žaidimų!"

Dar viena atsiradusios "vargšų giminaičių" klasės blogybė yra ta, kad ji formuoja savitą subkultūrą. Ši kultūra laiko savyje net ir tuos, kurie jau nebenori būti prašytojais. Kokią nors istoriją apie "Joną šaunuolį, kuris "pasidarė" pašalpą ir dabar geria laimingas", manau, yra tekę girdėti ne vienam. Na, ir ką gali pasakyti tuomet, pvz., jaunuoliui, jei jo kaime ar miesto bendrabutyje būtent ir yra toks šaunuolis, kuris išmoko tenkinti savo poreikius nedirbdamas, o tiesiog vaikščiodamas į Darbo biržą ar socialinės paramos centrus? Sakysite, išmokos menkos ir neturėtų tenkinti? Prisiminkite, kad žmogaus, susitaikiusiu su sisteminiu skurdu, poreikiai taip pat kitokie.

Pigiai apraminta sąžinė?

Štai ir susimąstykime: ar dėdami savo labdarą į bendrą katilą, bet nežinodami adresato, kuris ją gaus, visuomet elgiamės atsakingai? Žinoma, mums paprasčiau atiduoti menkavertį daiktą už pasitenkinimą. Už pasitenkinimą, kurį suteikia taip pigiai apraminta sąžinė.

Tai vis dėlto duoti ar neduoti? Manau, į šį klausimą nėra ir niekuomet nebus vienareikšmiško atsakymo. Bet, sutikite, daug paprasčiau atsakyti į jį, kai žinai, kas bus tas imantis ir kas bus dalinantis ir kokių paskatų vedamas dalins.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder