Neseniai žiniasklaida paskelbė, kiek pinigų kaip kompensacijas už per krizę sumažintas algas gaus mūsų biudžetininkai. Savaime aišku, daugiausiai gaus Konstitucinio Teismo teisėjai - po maždaug 15 tūkst. eurų. Beje, jie patys ir išaiškino, kad netektis viešojo sektoriaus darbuotojams privaloma kompensuoti, nors jei gyventume tikros demokratijos valstybėje, būtų sunku suvokti, kai kas nors ką nors išaiškina taip, kaip patiems būtų naudinga.
Esmė net ne tai, kad toks Konstitucinio Teismo išaiškinimas valstybės biudžetui kainuos milžiniškus pinigus. Svarbiausia, kad nutarta: jei valdininkai, politikai, teisėjai ar kiti asmenys, kuriems kompensacijos apskaičiuotos, numirė arba numirs, iki jos bus išmokėtos, pinigai bus skirti paveldėtojams. Argi šiuo atveju nesivadovauta principu „skaldyk ir valdyk“, jei prisimintume, kad nuvogtos pensijos nebus paveldimos? Vėl vieni yra lygesni už kitus. Senjorų artimiesiems lyg norima parodyti, kad jų tėvai ar seneliai buvo tik kliuvinys valstybei, nes pastaruoju metu nebekūrė bendrojo vidaus produkto, tačiau „Sodrai“ kainavo.
Be to, biudžetininkai supriešinami su privataus sektoriaus darbuotojais. Pastariesiems per krizę algos irgi buvo apkarpytos. Darbdaviai taip elgėsi tikrai ne iš gero gyvenimo, o dėl sunkios ekonominės Lietuvos situacijos. Jei jau esame solidarūs, tai tokie būkime iki galo: arba praradimus kompensuokime visiems, arba niekam. Tačiau dirbantiems privačiame sektoriuje niekas netekčių kompensuoti net neplanuoja. Nors ir jie turėjo teisėtų lūkesčių.
Kodėl pensijų kompensacijos nebus paveldimos, nesugeba paaiškinti net konservatoriai su liberalais, kurių sprendimu per krizę pensijos ir buvo nurėžtos. Puikiai pamenu, kad žmogus, kuris apie diržų veržimo politiką net buvo pasišovęs kone vadovėlį parašyti, aiškino, jog pinigai iš senjorų tik laikinai pasiskolinami, o po krizės bus grąžinti. Jei senolis šios laimės nesulaukė, nereiškia, kad valstybė pinigus gali nusavinti. Juk galbūt ta nusavinta pensijų dalis būtų virtusi kokiu daiktu. Negi ir jį valstybė nusavintų? Galų gale gal pensininkams, kuriems buvo suveržti diržai, artimieji padėjo savomis lėšomis. Kodėl tada valstybė turėtų juos ignoruoti?
Supriešinimas vyksta daugelyje sričių. Štai kai vieni politikai visų žmonių dalią nori palengvinti sumažindami PVM ar siūlydami didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, kiti įjungia „skaldyk ir valdyk“ traktorių ir siūlo gyvenimą gerinti ne visiems iš karto, o dalimis: pirmiau didinti algas mokytojams, po kurio laiko - kultūros darbuotojams, dar vėliau - daliai medicinos personalo. Vieniems simboliškai padidina, kiti verčiami laukti. O kodėl ne visiems iš karto, tegu ir po procentą ar du? Arba ne mažinant PVM ar didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį? Tada naudą pajustų visi.
Tiesa, šiuo atveju negalima mesti akmens vien į politikų daržą. Prie tokios nelygybės skatinimo prisideda ir mūsų profsąjungos. Jos paprastai kelia reikalavimus tik dėl savęs. Kai mitinguoja ar streikuoja mokytojų profsąjungos, jos net neužsimena, kad reikėtų algas didinti ir, tarkime, slaugėms. Kai protestuoja kultūrininkai, jie tarsi pamiršta, kad sunkiai gyvena ir kiti. Egoizmas nusveria. O politikai dėl to tik gali trinti rankomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą