Kur iškeliauja rugsėjis

Rugsėjui liko tik porą dienų. Čia pat - spalis. Nors ribos tarp mėnesių nėra, mes ieškosime kažko naujo ir atsigręždami bandysime pamatyti rugsėjo palikimą. Koks jis?

Labai dažnai toks klausimas mums būna keblus: pasirodo, kad visa tai, apie ką klausiama, buvo neseniai, yra „šviežia“, o mes pagal savo prigimtį, deja, mokame apibendrinti tik nutolusius, paties laiko išbandytus ir atrinktus dalykus. Todėl apie rugsėjį su užsidegimu kalbėsime kada nors vėliau - gal lapkritį...

Dabar galime konstatuoti, kas vyksta aplink mus. Tiesa, visa tai pamatyti reikia tam tikro įgūdžio, nes judėjimo, kuris būtų stebimas ir keltų nuostabą, nėra. Jo tiesiog nebūna, arba - taip nutinka labai retai. Yra buvę metų, kai į pietus skristi neskubėjusius paukščius užklupo stiprios šalnos ir jiems teko apsispręsti staiga. Tada ore mirgėjo gana padriki, tačiau labai kryptingai skrendantys pulkai, kuriuose galėjai matyti ne vienos, o keleto rūšių paukščius. Taigi - net paukščiai nesugebėjo iš anksto suprasti rudens charakterio.

Ko gero, pats didžiausias rugsėjo nuopelnas - meistriškas perėjimas iš vasaros į rudenį, nes daugelis to nespėjo net pamatyti. Žinoma, rugsėjis šiemet buvo kaip reta saulėtas ir šiltas, o kelios paskutinės apniukusios dienos nespėjo sugadinti gero jo įvaizdžio.

Jau visą rugsėjį keliauja paukščiai, kurie, matyt, patikėjo švelniuoju rudeniu ir jų skrydis labiau primena paprastą klajonę. Tik prieš savaitę, lyg sužinoję kažkokią svarbią paslaptį, paukščiai pagaliau patraukė tiesiai į pietvakarius. Toks jų judėjimas ryškiausias pajūryje, Kuršių nerijoje ir šiapus marių - Ventės rage. Tiesa, Ventės rago smaigalyje sausuma baigiasi, virš jos skridę sparnuočiai turi plasnoti virš marių. Šių metų migracijoje pradeda ryškėti kai kurios tendencijos - į žieduotojų tinklus Ventės rage pakliūva daugiau nei įprastai juodųjų zylių ir karetaičių. Dar anksti apibendrinti viso rudens skaičius, tačiau tuo stebėtis nereikia - taip nutinka dažnai, tik rūšys būna skirtingos - nuo zylių ir kryžiasnapių iki riešutinių ir genių.

Apie šį rudenį sakysime - be grybų... Ar jų miškuose visai nėra? Yra, tik labai nedaug, grybaujant pušynuose didesnės pintinės imti nereikia; kam ją tuščią nešiotis. Neįnoringi, mėgstantys grybauti, bet nevalgantys grybų (tokių taip pat yra...) gali kai ką surasti - kiekvienos rūšies nors po keletą. Kitiems liūdniau...

Rugsėjo pabaigoje lynojo. Kai kur - visai neprastai. Tačiau vandens teko tik paviršiniam žemės sluoksniui, o gilesniuose dirvožemiuose tvyrojo ta pati sausra. Ir miško kūdros dar pusiau tuščios, ir mažieji upeliai nešnekūs. Viskam savo laikas...

Taigi, rugsėjis išeina ir visą, ką turėjo, perduoda spaliui. Tačiau ar tame palikime galima surasti vasaros atminimą?