Taigi, kodėl gydymas vis brangsta? Priežasčių nemažai, bet pagrindinės šios trys: 1) kyla atlyginimai, 2) brangsta vaistai ir procedūros, 3) sunkiau apsidrausti. Ar galima sustabdyti šiuos procesus dabar neanalizuosiu, nes tai atskira tema. Tačiau aptarsiu kitą aktualiją: ar verta būti ligoniu, ar visada reikia gydytis?
Nenustebinsiu, jei tvirtinsiu, kad veiklus ir aktyvus žmogus gyvena ilgiau ir yra laimingesnis. Juk aktyvaus gyvenimo būdo puoselėjimas yra esminis sveiko žmogaus požymis. Tai turėtų būti aktualu ir jauniems, ir seniems. Antras labai svarbus dalykas – žinojimas, kada reikia pradėti gydytis. Dažnai žmonės „gydosi“, kai to visai nereikia ir gauna priešingą rezultatą. Nori gera, bet padaro bloga. Jei skauda galvą – išgeria tabletukę, jei sumuša koją – tepa tepaliuku ir t.t.
Cheminiai vaistai visad turi tam tikrų neigiamų padarinių, todėl juos reikia vartoti tik tada, kai be jų negalima apsieiti. Trečias dalykas – ne visada gydymas šalina susirgimo priežastis, todėl svarbu jas nustatyti. Pavyzdžiui, kaulų išretėjimą norima išgydyti įvairiais papildais, o tai, mano manymu, yra tuščias pinigų ir laiko mėtymas. Be to, yra net taip vadinamų gydymo „krypčių“, kurių apyvarta pasaulyje viršija milijardus per metus, nors iš tikrųjų tai tik apgavysčių galimybės.
Gyvas žmogus skiriasi nuo negyvo tuo, kad jis sveikesnis. Tai ne paradoksas. Ką gi mes suprantame? O gi tai, kad jam nereikia vaistų ar gydytojų pagalbos. Kokie yra būdai tam siekti? Jų daugybė, paminėsiu tik kelis.
Pirmas – fizinis aktyvumas visą gyvenimą. Šis „vaistas“ yra visiems gerai žinomas, tačiau dažnai netinkamai vartojamas. Pavyzdžiui, mokyklose vaikai daugiau sėdi nei juda. Dirbantys vis sako – aš dirbu fizinį darbą, man sporto nereikia. Tačiau, reikia. Nes judant darbe dirba tik kai kurios raumenų grupės, todėl vystosi „profesinės“ ligos. O apie vaistų keitimą plaukimu baseine, vaikščiojimu miške, bėgimu ar turistiniais žygiais vyresniame amžiuje lyg ir pavargstama kalbėti.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad būtent aktyvus gyvenimo būdas gerina medžiagų apykaitą (yra pagrindinis ginklas prieš nutukimą), harmonizuoja kūno raumenis ir kaulus, mažina psichinių ligų tikimybę, gerina miegą ir atmintį.
Praktinis realus pavyzdys: „Aritmija išnyko daugumai savanorių, kurie prarado bent 10% savo kūno svorio. Savanoriai buvo paprašyti užsiimti fizine veikla 200 minučių per savaitę (apie 30 minučių per dieną), o taip pat apriboti kai kurių maisto produktų vartojimą. Dalyviams toks gyvenimo būdas padėjo susidoroti su tam tikrais aritmijos rizikos veiksniais, tokiais kaip: hipertenzija, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir miego apnėja. Tyrimo metu daugiau nei 50% savanorių atsikratė aritmijos. Geriausius rezultatus pasiekė tie, kurių pradinis svoris sumažėjo bent 10%. Iš 135 žmonių, kurie prarado 10% savo kūno svorio, 88% sekančiais metais arba visai nesusidūrė su aritmija, arba nuolatinė aritmija tapo paroksizmine.“ (Daugiau informacijos čia).
Antras svarbus dalykas – visuomenės gydymo išlaidų mažinimas, jos narių švietimas, auklėjimas kūno ir proto higienos srityse. Medicinos mokslas yra gana „jaunas“, atradimų medicinos technologijų srityje kasmet vis daugiau. Poreikis pačiam kontroliuoti save ir kūno ar sąmonės prižiūrėtojus (tai yra gydytojus, psichologus, psichiatrus ir t.t.) vis didėja ir dažnai yra įtvirtinamas teisiniais mechanizmais.
Kaip įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo pareigos jį vykdyti, taip nenoras, vengimas pažinti save neatleidžia nuo atsakomybės: „Už sveikatą kiekvienas atsakingas pats“, – gražus lozungas, kuris turi būti pagrįstas žinojimu ir įgūdžiais. Jei darželiuose ar mokyklose šiuo šūkiu nesivadovaujama, jis pamirštamas ir tik likusiems gyviems senoliams vėl sudaromos sąlygos gilintis.
Eilinis visuomenės tyrimas apie sugebėjimus plautis rankas atskleidžia mūsų žmonių ribotumą. Gaila, kad šie įpročiai nėra suformuoti visiems gydytojams ar virtuvės darbuotojams. Dėl to pavyktų išvengti nemažos dalies pernešamų ligų. Specialistai tvirtina, kad dėl netinkamos rankų higienos galima susirgti: salmonelioze, rotovirusine ir norovirusine infekcija, virusiniu hepatitu A, vidurių šiltine, dizenterija.
Įprotis prižiūrėti save ir savo aplinką turi būti ne tik suformuotas vaikystėje (pvz.: sveika mityba), bet nuolatos atnaujinamas, nes rutina gadina bet ką, net ir sveiką gyvenseną. Reguliari mityba, valgymas tinkamu metu, geba reguliuoti svorį geriau už įvairias dietas, o mokėjimas ilsėtis duoda daugiau naudos sveikatai, nei už viršvalandžius gauti pertekliniai pinigai.
Trečias dalykas – tai sugebėjimas gydytis be vaistų vaistinės. Visų pirma, yra natūralūs produktai, kurie vienaip ar kitaip gali puikiai pakeisti tuos pačius cheminius vaistus. Čiobrelių arbata prieš kosulį daug geriau, nei įvairūs sirupai: puikiai gydo, mažiau pašalinių reiškinių. Grūdinimasis ir higiena gripo prevencijai ne mažiau svarbūs nei skiepai. Juolab kad su pastaraisiais gali ir nepataikyti, o su grūdimusi visada pasiseks.
Patiriant stresą psichologas geriau nei sauja tablečių. Joga ir buvimas kalnuose ar miške stresą tarsi nukelia į praeitį. Beveik visos taip vadinamos ligos turi natūralių jų priežasčių naikinimo ar mažinimo būdų. Nė vienas pietų Amerikos indėnas neturi priklausomybės nuo kompiuterio vien tam, kad galėtų apsieiti be jo. Šiuolaikinė civilizacija jau „prigamino“ tiek susirgimų, kad aplenkė gamtą ne vienu dešimtmečiu.
Viena iš rimčiausių mirties priežasčių JAV – gydymo klaidos. Todėl tenka rūpintis ne tiek pačia gydymo sistema, kiek sugebėjimu į ją nepakliūti.
Būk sveikas, tada nereikės sirgti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą