Vienos karštos dienos priešpietį vaikštinėdami su anūkėle pavėsiukais vešlaus klevuko paunksnėje aptikome senutę, sėdinčią ant kėdutės. Šalia jos žolėje jaukiai įsitaisiusi miegojo juoda katė balta dėmele aplink nosytę. Neišlaikiau nepasišnekėjęs. Žinoma, su senute. Katytė, kaip jau sakiau, miegojo. Prieš keletą savaičių senutė gavo pranešimą, kad baigėsi sutartis su “Sodra”, kuri už negalią (senutės negalią, nors, tiesą sakant, “Sodra” jau irgi darosi tokia pat neįgali) jai išmokėdavo keliasdešimt litų per mėnesį. Senutė išsigando - bėgte, jeigu, žinoma, tai, ką ji darė, būtų galima vadinti “bėgte”. “Sodroje” nuramino - girdi, iš naujo patikrins medikų komisija ir viskas bus kaip buvę. Nulekia į polikliniką, o ten gydytoja pažvelgia į ją liūdnai ir sako: nieko nebus... Kadangi gydytoja - senutės dukros mokinė, išduoda paslaptį: gavome slaptą sąrašą ligų, kuriomis sergantieji daugiau išmokų negaus. Išmokas, pasak senutės, dabar gaus tik tie, kurie iš lovos jau nebepakyla.
Senutei tragedija: pensija sumažinta, už butą vos išsimoka. Vaistai brangūs. Negandos iš visų pusių. Laimė, šiuo sunkiu momentu šalia jos atsirado šita juoda benamė katytė. Irgi invalidė. Viena akytė išmušta. Bet labai supratinga. “Vos tik, girdi, atsisėdu, ji tik strykt man ant kelių. Ir miega, o aš jauste jaučiu, kaip mano liga traukiasi”, - sako. Taip ir gyvena abi, dalindamosi, ką turi - viena maitina, kita gydo...
Ir staiga šita senutė mano akyse išaugo į kažkokį simbolį - mūsų, visų Lietuvos senolių pabaigos pradžią?! Ir dar tas prakeiktas karštis. O kai labai karšta, visokios negeros asociacijos į galvą trenkia. Na, kad ir ši...
1942-ieji. Ašmenos getas. Vokiečiai nustato, kad jame per daug nedarbingų žydų. Buvo duotas nurodymas Vilniaus geto policininkams žydams Ašmenos getą “išravėti”. Keliasdešimt policininkų naujomis uniformomis, vadovaujami paties Vilniaus geto policijos viršininko Saleko Deslerio, atvyko į Ašmenos getą. Kad užtikrintų akcijos sėkmę, vokiečiai į talką atsiuntė 6 lietuvius iš “Zonderkomandos”. Tačiau S.Desleris jų paslaugų atsisakė ir žydai policininkai patys atrinko 410 senų, paliegusių sergančiųjų. O kai atrinktieji policininkų buvo pakrauti į vežimus, maldos namuose surinktiems likusiesiems buvo pasakyta, kad tokią akciją vykdyti patiems policininkams žydams yra “labai sunku, tačiau būtų kur kas blogiau, jeigu tai darytų lietuviai”...
Visi “atrinktieji” buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos ir sušaudyti. Akcijai vadovavo S.Desleris, Nosonas Ringas ir Moišė Levas.
Paskui, kai akcijos vykdytojai sugrįžo į Vilnių, geto viršininkas Jakovas Gensas į savo namus sukvietė geto administracijos ir policijos atstovus, nusipelniusius žydų visuomenės veikėjus ir Vilniaus rabiną. Ir ilgai ilgai teisino žydų policininkų akciją Ašmenoje. O baigdamas labai aiškiai apibendrino: “Tokiu būdu žydų policija išgelbėjo visus, kurie turėjo likti gyvi. Žuvo tie, kuriems jau nebuvo likę ilgai gyventi. Tegu atleidžia mums seni žydai. Jiems teko tapti aukomis, atneštomis ant mūsų ateities altoriaus”.
Tai negi, manau sau, Andrius Kubilius negalėtų pasielgti kaip vyras arba kaip Vilniaus geto viršininkas J.Gensas ir pasakyti tiesiai šviesiai: “Mieli senjorai (tokio iškilmingo kreipimosi proga nederėtų sakyti “pensininkai” ar “neįgalieji”, juolab “luošiai” ar “invalidai”). Valstybė yra pavojuje. Ir jos išgelbėti mes negalime. Galite išgelbėti tik jūs. Išeidami!”
Ir mes tikriausiai išeitume. Net pakeltomis galvomis. Kodėl jų nepakelti, kai žinai, kad net tada, kai tu jau nieko negali, vis dėlto gali padėti savo Lietuvai. Nes tie, kurie gali viską, pasirodo, negali vieno - padėti savo valstybei. Tiesiog nemoka.
Bet nei Kubilius gali taip pasakyti, nei mes galėtume tais žodžiais patikėti. Nes ir jis, ir mes suprantame, kad mes, seniai ir luošiai, netapsime auka ant Lietuvos ateities altoriaus. Nes ateitis - jaunimas. O jaunimas kur? Airijose, anglijose, ispanijose ir kitose europose bei amerikose. Taigi mums visai nėra reikalo gultis ant altoriaus tos ateities, kurią iš Lietuvos baigia atimti ją valdantys politikai ir jiems ištikimi klerkai. Mes geriau dar pabūsime čia. Palauksime. Iš pykčio neišeisime! Iš pykčio ilgai gyvensime. Su maišais prie konteinerių ir katinais ant kelių, bet neišeisime. Bent jau iki Seimo rinkimų. Kad turėtume ką užkasti. Mūsų istorijos duobėje! Kaip auką ant Lietuvos ateities altoriaus.
...O neįgali senutė kiekvieną rytą išeina, atsisėda po medžiu ir pusbalsiu pašaukia: “Katyte baltanosyte! Kur tu?” Ir ar ne stebuklas, girdi, katytė iš kažkur tik strykt - ir jau ant kelių.
Keistuolė senutė, šaukiasi ne premjero, ne socialinės apsaugos ir darbo ministro, o benamės vienaakės katės... Liūdna pasaka. Labai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą