Sudėtingos problemos neturi paprastų sprendimų. Istorinių pertrūkių metu išryškėja senų visuomenės ypatumų trūkumai. Daugeliui tai sukelia isteriją, kitiems – poreikį ramiai permąstyti situaciją. Pirmas skambutis, kuris buvo labai garsus - Anglijos išėjimo iš ES referendumas. Antras – naujojo JAV prezidento rinkimai. Manau, kad tokių bus dar ne vienas ir gana greitai. Tačiau ne tai svarbu. Paprastai tų įvykių priežastimi įvardijamas populizmas. Nežinau, ar tai tiesa. Pažvelkime įdėmiau.
Populizmu vadinama nuostata, kuri remiasi kova prieš „elitą“, seną nomenklatūrą ir panašiai už liaudį, paprastą žmogų, jo interesus ir nuostatas. Bene aiškiausia jo ypatybė yra visuomenės padalijimas į dvi dalis, kurios priešpastatomos. Tačiau populistais apšaukiami politikai, kurie pasako tiesą. Jeigu yra blogai, o valdančios viršūnės teigia priešingai, tai „būtinas‘ drąsuolis ar naivuolis, kuris pasakys, kad karalius nuogas. Anglijos „išėjimo“ priežastis – perdėta ES biurokratija, Trump`o laimėjimas – dirbančio žmogaus pajamų lygio kritimas. Deja, Lietuvoje yra taip pat. Vienas iš žemesnių pragyvenimo lygių ES, bene trumpiausias gyvenimo ilgumas, geros ateities perspektyvos nebuvimas: visa tai pagamina poreikį žmonių, kurie tai įvardina ir pasiūlo gal ir neteisingus, bet sprendimus.
Pagrindinė populizmo priežastis – atotrūkis tarp taip vadinamų tradicinių politikų ir tų, kuriems jie „atstovauja“. Pernelyg dažnai politikų sluoksnis tampa uždarų bendradarbių ratu, kuriame yra savo aistros, savos taisyklės, savos tradicijos. Piliečiai arba mato tik politinio elito pareiškimus, arba jų pasaldintą gyvenimą šou metu. Nusivylimas tokiu požiūriu gimdo kelis dalykus. Visų pirma, dalyvavimo rinkimuose žmonių skaičiaus mažėjimą. Antra, leidžia rasti radikalioms partijoms bei judėjimais. Trečia, nesunkiai randasi „mesijai“, kurie skelbia greitai ir nesunkiai galintys išspręsti paprastų žmonių problemas.
Žinomas ir psichologinio rinkimo veikimo mechanizmas:
1. sukuriama grėsmių ir baimių aplinka;
2. pataikaujama labiausiai nuskriaustiems visuomenės sluoksniams ir grupėms;
3. grėsmingai iki paneigimo kritikuojamos demokratinės institucijos;
4. tikinama, kad tik šio grupės, judėjimo ar partijos lyderis gali išgelbėti Tėvynę.
Visa tai yra žinoma ne tik teorijoje, bet ir istorijoje. Todėl kyla teisėtinas klausimas, ar pavojingas toks reiškinys pačios visuomenės buvimui. Žinoma, kad populistinės partijos dažniau randasi kartu su ekonominiu nuosmukiu ir politinėmis krizėmis. Tačiau populizmas tampa pavojingu, jei jis siekia sugriauti demokratines institucijas. Tuomet jis per totalitarizmą tampa diktatūra. Jei demokratinės valdymo institucijos išlieka, tai populizmas paprastai mažėja, nes jam tenka spręsti realias ekonomines bei socialines problemas. Geografiniai pavyzdžiai – Graikija ir Venesuela.
Šiuolaikinė taip vadinamų specialistų populizmo kritika remiasi konservatyviąja ideologija: valdyti turi protingi, liaudis turi sekti savo vadus, keisti galima, bet labai atsargiai. Beje, tai tik viena iš ideologijų, yra dar dvi.
Manau, jog ryškiausias dabartinio taip vadinamo populizmo požymis – emocinis santykis su rinkėju. Ne veltui daug kas tvirtina, kad rinkėjai partijų programų neskaito. Pastarosiose racionaliai dėstomos problemos ir galimi sprendimo būdai. Svarbu? Bet ne daugeliui. Galima matyti, kad ne visi mąsto racionaliai. Tuo visuomet naudojasi kitokio tipo politikai. O XXI amžiuje populizmui plisti padeda šiuolaikinės komunikacijos priemonės, ypač Facebook ir Twitter.
Vytautas Valevičius
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą