Kodėl niekas manimi nesirūpina?

Kodėl niekas manimi nesirūpina?

Beveik visiems vaikams patinka sirgti. Tiesa, nesunkiai. Tuomet galima neiti į darželį ar mokyklą, mamos, tėtės ir kiti artimieji žiūri, šokinėja, dovanoja. Pasveikus tokia pasaka baigiasi, tenka būti už visuotinio dėmesio centro ir grįžti prie savo pareigų.

Deja, toks požiūris kartais apima ir suaugusio vyro, moters ar senolio galvas. Tuomet tenka „šokinėti“ aplinkiniams: ir tai negerai, ir to trūksta, o to neduota, nors turėtų... Kitaip sakant, turime dvi priešingas nuostatas: „duok, nes man reikia“ ir kita: “gal aš pats, gal ir be jūsų, gal vienas ..“. Vieni reikalauja gauti, ir dažniausiai nemokamai, kiti stengiasi rūpintis savimi, nesikreipiant į kitus pagalbos. Gaila, bet paskutiniųjų mažuma, nors turėtų būti priešingai.

Yra labai daug posakių, kurie dažnai kartojami, net apie jų turinį nesusimąstant. Štai pasakymas “Rytas už vakarą protingesnis“ yra alkoholikų lozungas, nes absoliuti žymių atradimų dauguma buvo padaryta vakare arba naktį.

Apie mėgstamą pašmaikštavimą, jog „Jei bobutė turėtų ..., tai būtų senelis“ nesinori nei pagalvoti, nes yra sąvoka „tarplytis“ (Asmuo su chromosomų, hormonų ir (ar) genitalijų charakteristikomis, neatitinkančiomis įprastų „vyro“ ar „moters“ kategorijų pagal seksualinę ar reprodukcinę anatomiją, todėl tarplyčio asmens biologinę lytį sudėtinga priskirti vyriškai ar moteriškai).

Nemąstantis žmogus yra panašus į papūgą, kuri kartodama nesupranta svetimų žodžių. Seni posakiai netenka prasmės, nors kai kurie ją išsaugo.

Imkime du pavyzdžius: „Dykaduoniškas gyvenimas – tai priešlaikinė senatvė.“ – J. V. Gėtė ir „Visi nori gyventi ilgai, bet niekas nenori pasenti.“ – Dž. Sviftas. Pirmasis posakis - apie tai, kad sąžiningas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, nenori būti išlaikytiniu. Savarankiškumas – kūrybingo ir aktyvaus asmens bruožas. O jei tenka pagyventi kiek ilgėliau, t.y., iki kokių 100 ar 120 metų, šis principas tampa itin reikšmingu.

Kita asmenybės pusė yra sugebėjimai stebėtis ir stebinti. Vadinasi, amžius negali būti kliūtimi aktyvumui. Pasyvumas visose srityse veda myriop: jei guli daugiau, nei vaikštai ar bėgioji, tai gadina sveikatą labiau, nei podagra ar gripas, rūkymas ar vėžys. Jei tik manai, kad „mano“ gyvenimas jau baigiasi, tai gali tiesiai eiti prie kapinių ar deginimo gamyklos. Skųstis skausmais, pateisinant neveiklumą, yra per didelė yda, kad galėtume nekreipti į ją dėmesio. Medicininiai tyrimai atskleidė, kad fizinis pasyvumas pavojingesnis už rūkymą, gėrimą bei kitas blogybes (https://edition.cnn.com/2018/10/19/health/study-not-exercising-worse-than-smoking/index.html).

Žmogiškieji kūnai sutverti judesiui, todėl stabdymas sukelia susirgimus. Dar Ciceronas pastebėjo: „... su senatve reikia kovoti kaip su liga: sekti sveikatos būklę, naudoti saikingus pratimus, vartoti tiek maisto ir gėrimo, kiek atstato jėgas, o ne jas nualina“.

Šiuo metu skiriamas pernelyg didelis dėmesys vaikų maitinimui. Galiu iš karto matyti konservatyvių tėvų ir progresyvių sveikatos tendencijų konfliktą. Šimtmečiais negalvojantiems, ką valgo, pradėti mąstyti apie valgymo kokybę labai sudėtinga. Kai kuriuos įpročius tenka „perlaužti“. Tiesa, tai neturi būti aklas kalorijų skaičiavimas, greičiau - galvojimas apie tai, koks maistas atstato jėgas.

Kol kas matomas konfliktas tik tarp valstybinės politikos ir konservatyvių tėvų, tačiau jis apima principinę nuostatą: maistas yra vaistas, o tai reiškia, jog valgant per daug , galima iššaukti ligas. Valgant naudingus valgius, galima išvengti ligų ar net išgyti.

Tiesa, yra vienas trūkumas – reikia valdyti save, būti atsakingam. Žymiai lengviau negalvoti ir pasiduoti aplinkybėms: tuomet viskas paprasta ir aišku.

Nenorėdamas nuvilti tėvų, pranešu: 2016 metais Lietuvos ugdymo įstaigose mokėsi 286864 septynių–septyniolikos metų amžiaus vaikai, iš kurių 62 proc. buvo normalaus kūno svorio. 5 proc. likusiųjų buvo nutukę, antsvorį turėjo 14 proc., per mažo svorio buvo 10 proc. vaikų“. Vidutiniai pasaulio duomenys rodo, kad 6-11 metų vaikų nutukimas nuo 1988-1994 m. iki 2016 m. išaugo nuo 11,3 iki 19,6 proc.

XXI amžius pateikia tokių problemų, kurių anksčiau nematėme. Mūsų skruzdėlynuose, vadinamuose miestais, daugėja vienišių. Jau teko matyti ne vieną filmą apie paauglius, kurie beveik neišeina iš namų, prikepę prie įvairių tinklų ar žaidimų.  Dar daugiau: tenka išgirsti liūdnas žinias apie mirusius kaimynus ar kaimynes, kuriuos atranda murusius gal po mėnesio.

Deja, tai tampa tokiu dažnu reiškiniu, kad Britanijos vyriausybė šiai sričiai  net paskyrė ministrą (https://www.nytimes.com/2018/01/17/world/europe/uk-britain-loneliness.html).

Kaimo kultūroje to negalėjo būti, vieni gyveno kitų akivaizdoje. Užsidarius tarp keturių sienų, tokia galimybė radosi ir vis plinta. Keista, bet dabar teks tiesiogiai užsiimti miesto gyventojų socializacija, tai yra, gražinti į visuomenę, jau bent dėl to, kad netektų jų gydyti psichiatrijos ligoninėse ar siųsti socialinius darbuotojus.

Vienišumas nėra tik senolių amžiaus požymis. Jis labiau pastebimas, nes gali baigtis mirtimi dėl ligos ar amžiaus, tačiau ir paauglys, ir pagyvenęs žmogus gali tapti vienišiumi natūraliai. Galima tai tapatinti su savanoriška/atsitiktine saviizoliacija. Ne visi išmokyti bendrauti, užmegzti naujas pažintis. Lindėjimas telefone ar prie televizoriaus niekaip nepakeis bendravimo. Žmogus gimsta kaip socialinė būtybė, ir atėmus iš jo šį bruožą, jis tampa daržove“.

Noras, kad tavimi rūpintųsi kiti, yra geras tol, kol aplinkiniai yra pajėgūs tai padaryti. Suprantama, kai žmogus rimtai suserga, jam pagalba yra būtina. Tačiau, jei asaba nori būti tik išlaikoma, teks gerokai pagalvoti, ar verta tai daryti. Gulėjimas ant sofos valgant traškučius ir žiūrint serialus gadina sveikatą labiau, nei narkotikai.

Rūpintis savimi kiekvienas turi būti išmokytas nuo kūdikystės: kas yra sveikas maistas, kodėl „judėjimas yra sveika, o gulėjimas – ligos pradžia“, kodėl gyvi santykiai su aplinkiniais  yra svarbiau, nei visos internetinės grupės, kodėl senėjimas nėra ligų kaupimas, jei moki save prižiūrėti ir rūpintis savimi kiekvieną dieną, kiekvieną naktį.

Pagrindiniai geros sveikatos palaikymo principai jau yra visiems žinomi. Reikia labai nedaug - kad visi jų laikytųsi. Sąmoningai ar ne. Laikas ne tik keisti, bet ir keistis.

Vytautas Valevičius

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder