Kodėl negalima išmokyti kvailo?

Kodėl negalima išmokyti kvailo?

Yra klausimų, kurie kelia abejonių. Kodėl paukščiai skraido, o žmonės tik sėdi lėktuvuose? Kodėl žuvys plaukia greitai, o žmogus lėtai? Kodėl vieni turtingi, o kiti ne? Kodėl vieni protingi, o kiti – kvaili? Gimsta visi labai panašūs, o seni labai skiriasi. Vieni su išmintimi, kiti tik su amžiumi.

Kas gi yra tas, kurį vadina kvailiu? Kada jis randasi? Atrodo, kad ši ypatybė nepriklauso nuo lyties ar odos spalvos. Būna genialių moterų tarp matematikų ar fizikų, spalvota oda netrukdo tapti Nobelio premijos laureatu. Suprantama, kad mažas vaikas negali būti išmintingu, nes jam tiesiog trūksta žinių ir patyrimo.

Tačiau problema ne ta. Kodėl lyg ir normalūs žmonės pradeda tikėti nesąmonėmis? Keista, bet mechanizmas paprastas. Žymiai paprasčiau patikėti tuo, kas panašu į tiesą, nei tirti, mąstyti, vargintis. Pasakė, kad komunizmas bus – ir gerai. Pasakė – gerovės valstybė – ir tiki. Kam galvoti, jie protingesni, jie valdžia, jie „aukščiau“. Tam tikras galvojimo standartizavimas vyksta dar mokyklose, nes atmintis vertinama geriau, nei sugebėjimai. Dauguma testų paremti atkartojimu, atmintimi, tai verčia moksleivį negalvoti savarankiškai, o priimti jau esamą sprendimą. Kitaip sakant: nereikia galvoti - pasiimk klišę.

Galvojimas yra darbas. O kam dirbti, jei galima pasiimti jau esamą dalyką. Nepatikrinus. Štai susirgai sloga ar peršalai, įlindai į tinklus ir randi begalę receptų bei patarimų. Pasiimi ir ... nieko. Nepadeda. Kaltų lyg ir nėra. O tiesą sakant, yra. Kodėl pats nepagalvojai, kodėl pasitiki neatsakingais? Suprantama, jei esi jaunas ar mažas, tai gali ir nesugebėti. O jei brandesnio amžiaus moteris, vyras, jaunuolis ar mergina tiki tuo, ką sako aplinkiniai, tai jau bėda.

Aišku, kad jos gali būti didelės ir mažos. Gal ir negerai, kai šeimoje vienas ar kitas yra kvailesnis. Žymiai blogiau, kai kvailas žmogus užima postą. Nuo tokio viršininko nukenčia ne tik pavaldiniai, bet ir ta struktūra, kurioje jis veikia. Jei jis politikas, tai gali pridaryti tokių eibių, kad prireiks metų ar dešimtmečių pasekmėms šalinti. Neduokdie, jei jis „specialistas“. Tuomet jo darbų pasekmės gali ir pribaigti. Nesvarbu, ar tai bus autoritetingas mokslininkas, kuris kalba apie jam mažai žinomą sritį, ar žurnalistas, peikiantis įstatymus, šamanas ar žiniuonis, užsiimantis gydymu, ekstrasensas, „gebantis“ numatyti ateitį ar rasti nusikaltėlę. Tokiose situacijose mes atsiduriame taip dažnai, kad esame linkę numoti ranka ir taikiai pasitraukti nuo tokių kvailių. Ne veltui populiari patarlė sako: Duok durniui kelią.

Kvailių buvimas valdžioje neleidžia pripažinti šios patarlės teisumo. Pirmiausia dėl to, kad kelyje vietos nėra daug. Jei užleisi vietą pats, jos ir neteksi gyvenimo kelyje. Antra, kvailiai yra toksiški - jie nuodija gyvenimą kitiems. Leisti jiems įsigalėti reiškia plėsti jų mažumą iki daugumos. O kas yra jų būrys ar minia, galima pamatyti ne vieno miesto gatvėse ar politinėse partijose.

Tikėtis, kad visi suaugę bus protingi, yra naivu. Kvailių buvo, yra ir bus. Svarbu, kad jų kiekis neviršytų kritinės masės. Kitaip sakant, su kvailystėmis reikia kovoti mažinant kvailių kiekį, neleidžiant jiems patekti į postus. Kaip pastebėjo M. Žvaneckis, kvailiai labai mėgsta bausti išmaniuosius. Pirma, jie tarsi išauga patys. Antra, pasirodo protingesni. Trečia, visi mato, kas vadovauja. Vienintelis dalykas - tada jie nežino, ką daryti.

Ar yra būdų kovoti su kvailiais? Žinoma. Pirmiausias - viešumas. Bet kuri kvailystė, kvailas poelgis, kvailas teiginys turi būti įvardintas kaip toks. Tai yra būtina, kad jis nevirstų darbu. Žmogus, kuris padarė kvailystę, turi būti žinomas visiems, tai leidžia bendruomenei saugotis nuo tokio tipo asmenų. Tiesa, nereikia pamiršti, kad ne kiekviena kvailystė turi būti aptariama. Ir protaujantys kartai nusižengia protui. Tačiau protingas žmogus iš klaidų mokosi, o kvailys visuomet teisus. Tuo iš esmės jie ir skiriasi.

Kvailys dažniausiai būna iškalbus ir moka dėstyti savo „tiesas“. Nors tam jis nenaudoja argumentų. Gali garsiai šaukti, kreiptis į vienus ar kitus autoritetus ir pan. bet jis niekuomet nenaudos rimtų argumentų, kuriuos galima paneigti. Todėl M.Tvenas rekomenduoja nesiginčyti su kvailiu, nes jei protingas nusileis iki jo lygio, tai ten jie nugalės savo patirtimi.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder