Priežasčių daug, situacijų dar daugiau, todėl tik iš dalies atskleisiu tą reiškinį. Pagrindinė žmonių nesusikalbėjimo priežastis yra pačios kalbos kintamumas, tekamumas. Nevardinsiu visų kalbos „ydų“, tokių kaip galimybė tuo pačiu žodžiu apsakyti du ar kelis skirtingus reiškinius ar daiktus arba galimybės nusakyti priešingus reiškinius ir dar daug tokių dalykų. Dar viena kalbos kitimo pasekmė yra naujų žodžių atsiradimas. Jie randasi dvejopai: kaip visai naujos struktūros variantas arba senas žodis įgauna naują prasmę. Aišku, galimi ir kiti variantai.
Kita, bene ryškesnė, nesusikalbėjimo priežastis yra kalbos „dydis“. Iš tiesų nebėra žmonių, kurie žinotų visą kalbą, įskaitant matematikų, fizikų, medikų, kalbininkų, istorikų ir kt. sričių kalbas. Čia dar galima paminėti paskirų grupių ar grupuočių „slengus“ bei „žargonus“. Taigi galimybių nesusikalbėti turime perdėm daug.
Gal tai ir nebūtų labai blogai, jei....
1) Mes einame pas vienokį ar kitokį specialistą, sakykim, gydytoją. O jis mums duoda savo nurodymus, kaip gyventi ir kaip gydytis, bet savo kalba, žargonu. Ir šis nesusikalbėjimas pradeda kenkti sveikatai.
2) Medikai pagal įstatymą turi aiškinti besigydančiam, kaip jie gydys. Didžiausia problema čia ta, kad medicininį išsimokslinimą turi tik viena pusė. Ir joks nespecialistas tikrai nesugebės suprasti šio veiksmo subtilybių.
3) Paprastai tarp mediko ir paciento yra tam tikras amžiaus skirtumas. Vyresnio amžiaus besigydantys pacientai turi savo kalbos ir klausos subtilumus, kurie ne visada pastebimi medicinos darbuotojams. Tas pat kyla ir jauno žmogaus santykiuose su gerokai vyresniu specialistu ar specialiste.
4) Vaistus lydi dideliuose lapuose prirašytos instrukcijos. Viena, jos dažnai būna tokios didelės, kad retas sugeba tai perskaityti, ne romanas juk. Antra, jų kalba, aišku, gal ir gerai suprantama specialistams, bet dažniau ir daugiau vaistų vartoja ligoniai, turintys kitų profesijų žinias. Taigi – ir vėl nesusišnekėjimas.
5) Kartais negali kalbėtis vadinamųjų netradicinių gydymo metodų šalininkai su medikais. Sakyti, kad jie papildo vienas kitą, būtų neteisinga. Jie paprasčiausiai nesupranta vieni kitų. Galima ieškoti tarpininkų, bet ir tai gana sudėtinga.
Pavyzdžių kiekį galima plėsti ir plėsti, tačiau tai visai nepaaiškina galimybių rasti išeitis. Įdomu ir tai, kad mes dar vis gyvi ir gydomės. Taigi realiame gyvenime yra sprendimo kelių. Kokie gi jie?
Pirmasis yra akivaizdus: mes daugmaž vartojame tą pačią „bazinę“ kalbą, t.y. nuo mažumės stalą vadiname stalu, arklį arkliu. Didesni nesusipratimai kyla dėl specialių žinių. Kiekvienas mokslas arba žinijos sritis turi savo kalbėjimo ar aiškinimo būdą. Į jį įeina ir kalba. Jei tu nemoki jos, tai gali pasijusti užsieniečiu. Lingvistai ir geri pedagogai žino, kad kalbą sudaro ne tik gramatika ar dar kitos dalys, bet ir kitos kultūros supratimas ir žinojimas. Kitos kalbos mokėjimas remiasi kitos tautos gyvensenos atspindžiu. Todėl manant, kad reikia visiems susišnekėti su medikais ir sveikatos specialistais, teks mokytis kai kurių žinių apie organizmą, gyvenimo sąlygas, aplinkos poveikius. Tai bandoma daryti mokyklose, nors tuo metu dažniausiai jaunimui tai nebūna aktualu. O kas nesvarbu, tas greitai pamirštama.
Mokytis geriausia tuomet, kai yra poreikis. Jei mokomasi apskritai, tai didesnė dalis įgytų žinių tampa balastinėmis. Lyg ir yra, bet nereikalingos. Sakykime, mokykloje mokomasi apie organinę chemiją. Įdomu. Gal ir svarbu. Tačiau kiek buvusių moksleivių tas žinias panaudoja? Tai tik mažas pavyzdys.
Bet noriu pabrėžti, kad yra sritis, kur žinojimas nėra balastas. Tai žinojimas ir sugebėjimas padėti kitam. Ne tik kai kam nors sustoja širdis, bet ir kai kyla nenumaldomas noras pabaigti gyvenimą. Vadinti tokius sugebėjimus nereikalingais, matyt, negalės niekas. Nors tai neleis mums vadintis medikais ar psichologais, bet pradinis pirmosios fizinės ar psichinės pagalbos sugebėjimas vers mus pačius žinoti kūno fiziologiją, šiek tiek anatomiją ir žmogaus raidos psichologijos elementarius pradmenis.
Galimybės susikalbėti su visuomenės sveikatos ar medicinos specialistais susidaro per paprastų įgūdžių mokymą ir mokymąsi, per sveikatos naujovių peržiūrą. Nė viena žinojimo sritis šiuo metu taip stipriai nesikeičia kaip suvokimas, kas yra sveikata ir kas yra liga, kaip mes susergame ir kaip nuo to gydytis. Tai jos privalumas ir trūkumas. Gydytojas, kuris neseka naujienų, greitai nebemokės išgydyti, ligonis, kuris nežinos sveikatinimo naujovių, nebesupras šiuolaikinės medicinos. Beje, gerai žinoma, kad ligą gali įveikti tik dviejų veikėjų duetas: gydytojas ir pacientas. Nesusikalbėjimas jiems neleidžia veikti kartu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą