Kilnus poelgis

Vida ir Arūnas Šatai, Naujojoje Zelandijoje vykusiose Pasaulio irkluotojų veteranų žaidynėse laimėję septynis įvairių spalvų medalius, po varginančios kelionės iš Vilniaus automobiliu važiavo į Klaipėdą. Visi žinome, kaip, grįžę iš tolimų ar artimų šalių, skubame namo. Užtat Jūratė Kalvaitienė, taip pat irklavusi tose žaidynėse, bet medalio "neuždirbusi", labai stebėjosi, kad A. Šatas nakties šaltyje kažkur ties Vėžaičiais, pamatęs aplink automobilį betrypiančius vyriškį su šortais ir moterį su plazdenančia vasarine suknele, stabtelėjo. Paklausė, kuo galėtų padėti.

Tai buvo latvių pora iš Liepojos, grįžtanti iš atostogų Graikijoje. O mašinoje sėdėjo baigianti sustirti gal metukų atžalėlė. "Mane taip sugraudino, o kartu ir nudžiugino Šatų kilnus poelgis. Liepojiečių automobilis buvo sugedęs. Kažin kaip viskas būtų jiems baigęsi, nes dar pasitaikantys naktyje automobiliai dūzgė pro šalį. Arūnas šeimai pasiūlė persikraustyti į mūsų automobilį, prigrūstą mūsų pačių mantos. Pastumdę, įkurdinome ir šeimą", - pasakojo J. Kalvaitienė. Taigi, latviai buvo atvežti į vieną viešbučių Klaipėdoje. Na, sakysite, ir kas jau čia ypatinga? Taip, padėti vieni kitiems turėtume visi. Bet ar padedame? Klausimas retorinis...

Sykiu reikėtų pridėti, kad irklavimo veteranai į tokias ir panašias varžybas važiuoja niekieno nefinansuojami ir neremiami. Vadinasi, ir jų laimėjimai nelabai kam rūpi. Gal šiemet suvažiavusieji į Naująją Zelandiją pasaulinėms irklavimo veteranų varžyboms iš dešimčių pasaulio šalių pirmąkart pamatė Lietuvos vėliavą, pirmąkart išgirdo mūsų himną.

Ir išvis - sužinojo, kad pasaulyje yra ir tokia šalelė - Lietuva. Kai Lietuvoje švaistomos didžiulės lėšos įvaizdžiui kurti, o jo, įtaigaus, kaip nėr, taip nėr, tą įvaizdį, panašiai kaip Šatai, kuria niekieno nežinomi žmonės. Be didžiulių investicijų. Esu įsitikinusi, kad toji liepojiečių šeima daug kam pasakos, kaip šaltoje naktyje juos išgelbėjo lietuviai. Lietuviai iš Klaipėdos.

Manau, Šatai, pasiūlydami pagalbą, taip globaliai negalvojo. Jie tiesiog pasielgė taip, kaip jų širdis liepė. Ir gal nuveikė kiek daugiau, nei kai kurie mūsų ambasadoriai, metų metus kiurksantys patogiuose krėsluose, bet apsiribojantys tuo, kad į ambasadą įvairiomis progomis pasikviečia keletą dešimčių vis tų pačių tos šalies žmonių. Bet gal jie irgi Lietuvos labui kalnus verčia? Ką gali žinoti...

Tel. 49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.