Pietų valstybės, kaip visada, nori skolintis kuo daugiau ir priversti turtingąją šiaurę vėliau apmokėti jų sąskaitas su visom palūkanom.
Šiaurė tokios „laimės“ kratosi ir rodo pirštu į įvairius fondus bei bankus - prašom, skolinkitės ir gelbėkitės, kuo čia dėti mes? Jokia Europos vienybe čia nė nekvepia ir tai logiška: parodykite man skęstantįjį, kuris, užuot ieškojęs į ką įsitverti, dairytųsi, ką čia ištraukti...
Mes taip pat gelbėsimės patys. Mėginsime numelžti dar prieinamus fondus, kol jų nenumelžė pietiečiai. Belsimės į bankų duris, tikėdami taro kortomis išburtais „skolinimosi reitingais“ bei bankininkų kilniaširdiškumu, tikintis atidėtų mokėjimų už palūkanas...
Taip jau buvo ne kartą, nieko naujo - mes mokame gyventi krizėje, nes didžiajai daugumai eilinių žmonių ji niekada ir nebuvo pasibaigusi. Nepaisant to, kad visiškus elgetas (vertinant Europos masteliais) pas mus įprasta pravardžiuoti „vidutiniąja klase“.
Tačiau dar niekada mes neturėjome tokio aštraus vertybinio pasirinkimo: o su kuo mes? Su turtingąja egoistiška šiaure ar kiaurai prasiskolinusiais „manjanos“ specialistais pietuose? Jokios viešos diskusijos šiuo klausimu nematyti...
Gal tie pietiečiai yra visiškai teisūs? Juk ir mūsų istorija rodo: kuo daugiau dirbame, tuo labiau skurstame - koks nors visą gyvenimą ant sofos pragulėjęs ispanų ar graikų pensininkas senatvėje ilsisi šiltuose kurortuose, o mūsiškis tuo metu prie konteinerio renka „bonkas“...
Todėl galbūt metas spjauti į vadinamąją „fiskalinę drausmę“ ir tratinti skolintus milijardus savo malonumui - vis tiek tų skolų niekas niekada negrąžins? O gal reikia palaukti „šlubo vokiečio“, kuris duos pinigų, ateis ir įves tvarką?
Bet kuriuo atveju, mūsų valstybei seniai laikas apsispręsti, kur eisime ir ko norėsime, jeigu neprigersime murzinoje krizės kūdroje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą