Kiekvienam protingam - po kvailį?

Kiekvienam protingam - po kvailį?

Rusų poetas, dainuojamosios poezijos klasikas Bulatas Okudžava kadaise dainavo: „Taip jau surėdytas pasaulis: kiekvienam potvyniui - po atoslūgį, kiekvienam protingam - po kvailį. Visko po lygiai, viskas teisingai“ (pažodinis vertimas).

Su kiekviena mūsų valstybėje padaryta kvailybe tie žodžiai manyje vis suskamba. Tik juose vis mažiau tiesos. Ėmėme gyventi visiškame proto disbalanse. Ypač per šią valdžių kadenciją. Jau, ko gero, ne kiekvienam protingam - po kvailį? Jau santykis ne 1:1 , o 1:2. Disbalansas? Tai jeigu prezidentė turi didelę proto galią, tai kiti du - ne? Nebūtinai. Gali, pavyzdžiui, Seimo pirmininkė „turėti“, tuomet jau kiti du - irgi ne. Bet čia tik pavyzdys, kuriuo bandau paaiškinti disbalanso sąvoką. Ir tas disbalansas, man regis, kaip prasideda nuo paties viršaus, nuo „žuvies galvos“, taip laipteliais vis žemyn ir žemyn. Iki seniūnų ir seniūnaičių. Ir su kiekvienu laipteliu - rezultatas 1:2 ir 1:2. Ir vis ne Lietuvos naudai.

Pikčiausia, kad mes nežinome, kas tas „1“ ir kas tie „2“. Nes tie, kuriems, skirstant protą, buvo nepagailėta, maskuojasi. Orientuojasi į tautą? Žino, kad tas, kuris „neturi“, visada balsuos už tokį, kaip jis pats? Ir, ko gero, mano, kad pačioje apačioje, ten, kur esame mes, disbalansas dar didesnis: jau 1:10 ne Lietuvos naudai? Kad mes jau esame tokie, kokių jiems reikia, kad niekas mūsų valstybėje nesikeistų?

Gal aš čia šiek tiek situaciją sutirštinau, bet, patikėkite, be blogos valios. Tiesiog norėjau, kad žmonės supyktų. Kad ir ant manęs. Juk lietuvis tik supykęs tampa piliečiu.

Ir politikų (kai kurių) atsiprašau - gal ir ne ant kiekvieno valdžios laiptelio rezultatas 1:2. Aš tik vidurkį bandžiau numanyti. Gal, pavyzdžiui, net pačiame viršuje rezultatas visai ne 1:2, o netgi 3:0 Lietuvos naudai. Bet jeigu ten yra 3:0, tai kodėl mes einame Lenino nurodytu keliu: „žingsnis į priekį - du atgal“ (po velnių, ir vėl tas pats santykis - 1:2!). Bet taip eidami, mes ir vėl galime atsidurti ten, iš kur prieš 22 metus išėjome. Tai kodėl nė vienas iš tų trijų valstybės vadovų arba kodėl ne visi trys vienu balsu (jeigu tikrai 3:0) mums nepasiūlo: „Jeigu einame žingsnį į priekį, o du atgal, apsisukime ir eikim atbuli - bent šiek tiek nutolsime nuo ten, iš kur išėjome!“

Žingsnis pirmyn, du atgal. O kokia proto galia leidžia žengti vieną žingsnį - tą, kuris pirmyn?

Manau, pirmiausiai tą žingsnį valstybei padeda žengti mūsų verslininkai, kurie, nepaisant jų verslą pakirtusių ar visai sunaikinusių naktinių Kubiliaus ekonomikos reformų, sugebėjo atsikelti, keisti verslo kryptį, vėl stotis ant kojų, vėl įrodyti sau ir pasauliui, kad lietuvis yra neapsakomai verslus. Tai koks verslus jis būtų, jei ne tas prakeiktas „nepaisant“.

Tai ir mokytojai, kurie nepaisydami to, kad jau beveik pribaigti nesibaigiančių švietimo reformų, negailėdami savęs ugdo mūsų vaikams meilę šviesai, Tėvynei, jos istorijai.

Tai mūsų mokslininkai, tie, kas nepabėgo, o nepaisydami, kad rankos kvailų įstatymų surakintos, sugeba pasaulį stebinti ir būti reikalingi. Gaila tik, kad jie pasauliui reikalingesni nei Lietuvai. Tai menininkai, kultūros žmonės, tie, kurie, nepaisydami Kultūros ministerijos ir ministro bei „veksinių“ (VEKS: Vilnius - Europos kultūros sostinė) ir „sorošinių“ agentų, „infiltruotų“ į daugelį buvusių visai rimtų kultūros įstaigų, iš paskutiniųjų bando mus išgelbėti nuo dvasinės ubagystės. Tai žemdirbiai, tie jų likučiai, kurie, nepaisydami ES pagundų, neparsidavė ir neprasigėrė iš sielvarto ir iš paskutiniųjų stengiasi laikytis įsikibę į tą žemę. Bet juk beveik viskas, kas Lietuvoje padaryta gera, padaryta NEPAISANT!

Yra toks kinematografininkas Juozas Matonis. Jis su savo kolega Vytautu Damaševičiumi per porą nepriklausomybės dešimtmečių sugebėjo įamžinti, ko gero, daugiau mūsų kultūros ir meno istorijos nei per pusę amžiaus sugebėjo padaryti visa galinga Lietuvos kino studija. Ir beveik visa tai juodu, beje, padarė irgi nepaisant... Taigi tas Juozas Matonis, mano senas bičiulis, ką tik pabaigė naują dokumentinį filmą „Baltame skersgatvy...“ Filme - psichikos negalią turintys žmonės, kuriuos artimieji kiekvieną dieną atveža į „Šviesos“ centrą Užupyje. Jų šiokiadieniai ir šventadieniai. Dieve mano, kaip ten viskas tikra. Ir kine, ir jų gyvenime. Nė mažiausio nenatūralumo. Ir todėl ta jų psichikos negalia į tave smogia tokia galybe, kad nuplėšia nuo tavo veido bet kokią kaukę, o nuo kūno - bet kokį rūbą. Tu lieki nuogas ir kaltas. Prieš tuos nelaimingus žmones. O dar labiau prieš savo nelaimingą valstybę. Nes akistatoje su tais žmonėmis tu jau nebegali meluoti. Nei sau, nei jiems, nei bet kam.

Vasario 16-oji. Centro dainininkai dainuoja: „Geltona spalva - tai saulė...“ Gal ne visai darniai, bet su tokiu tikėjimu, kad, regis, dainuotų prie Sausio 13-osios barikados.

O publikoje, tarp žiūrovų, jaunas ir išraiškingas kokių 20 metų jaunuolio veidas. Turbūt jo nepriėmė dainuoti - labai sunkiai taria žodžius. Bet kad jūs matytumėt, kaip jis bando juos tarti akimis. O paskui, kai ima artėti žodis „Lietuva“, jis susikaupia, nes jam labai reikia ištarti tą žodį. Aš to žodžio neišgirdau. Aš jį mačiau. Lūpose.

O jeigu taip šitą epizodą - Seimo nariams? Vietoj priesaikos?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder