Kiek moralės medicinoje?

Kiek moralės medicinoje?

Tai nėra mano požiūris - veikiau apžvalga. Domiuosi gydymo ateitimi, todėl stebiu pagrindines tendencijas. Sakykim, viename žurnale skaitau: „Praėjus penkeriems metams, chirurginiai robotai taps įprastu vaizdu gerai įrengtoje operacinėje, nes tikimasi, kad per artimiausius trejus metus chirurgijos robotų bus parduodama beveik dvigubai daugiau nei dabar, t. y. iki 6,4 mlrd. JAV dolerių. Po penkerių-dešimties metų JAV radiologijos skyriai aktyviai naudos dirbtinį intelektą pacientams gydyti. Po 5-10 metų ligoninių vaistinėse 3D būdu bus spausdinami individualūs vaistiniai preparatai nustatytomis dozėmis.

Gerai, kad naujosios technologijos keičia visą gydymo procesą, tačiau yra ir kita, tamsioji pusė. Pavyzdžiui, mūsų sveikatos duomenys yra saugomi kompiuteryje, bet tai sukelia ir rūpesčių. Galima įsilaužti į tinklus, „pagrobti‘ duomenis, galima juos naudoti šantažui ar kitai neleistinai veiklai. Galų gale galima tiesiog piktybiškai sugadinti elektroninių tinklų veiklą, ir ligoninės sustos.

Tačiau programos gali būti panaudotos ir kilniam tikslui. Sakykim, JAV yra speciali priežiūra gydytojams, jei jie piktnaudžiauja skirdami vienus ar kitus vaistus. Taip sustabdoma perdozavimo, klaidingo gydymo, suklastotų receptų galimybė.

Technologijos gali padėti sumažinti medicinos specialistų administracinę naštą, išsaugoti monotoniškas, pasikartojančias užduotis, sutaupyti laiko pagreitinant ilgus organizacinius ir kitus procesus. Tačiau jos neturėtų pakeisti ppokalbių su pacientu, konsultacijų, kokybiškos priežiūros. Nuoširdus pokalbis kartaisveikia stipriau, nei cheminės medžiagos ar procedūros.

Ši revoliucija apima beveik viską. Nedaug kas sugebės „išlikti“ nepasikeitęs. O sveikatos priežiūra kinta labiau, nei kitos sritys. Pokyčiai apima ir moralės normas bei nuostatas - technologija medicinoje verčia keisti net dvasines vertybes, kurios formavosi šimtmečiais. Tai apima ne tik gydytojo ar medicinos darbuotojo tarpusavio santykius, bet ir naujų specialybių bei gydymo būdų atsiradimą. Pavyzdžiui, kas yra visuomenės sveikatos darbuotojas, kur jį priskirti. Kas yra dietologas ar asmeninis treneris? Kas bus atsakingas, kai mus operuos robotas? Kas atsakys už klaidinančią informaciją apie vaistą internete? Ar žmonėms priklauso asmeniniai duomenys apie save? Liga ar sveikatos būklė gali atskleisti jūsų elgseną, asmeninį gyvenimą. Kas turi teisę tai žinoti ir naudotis? Gerai, kad neviešinami duomenys apie pacientų kai kurias užkrečiamas ar psichikos ligas. O koks jų sąrašas turėtų būti? Galų gale, ką reikia vadinti liga? Paskutinis pavyzdys – JAV nutukimą pripažino liga ir apmoka medikams jos gydymą. O sloga – liga ar ne?

Po visų šių klausimų lavinos pabandykime juos susisteminti. Kas atsakingas už sveikatą? Įdomiausia tai, kad atsakymas niekam nežinomas. Yra du kraštutinumai. Pirmasis – kiekvienas atsako pats. Tuomet tenka galvoti, kam reikalingi gydytojai. O jei jie gydo, tai atsako už rezultatą ar ne? Kitas kraštutinumas – medicina privalo užtikrinti sveikatą kiekvienam. Tuomet neatsakingas pilietis patenka į konforto būseną: darau, ką noriu (geriu, rūkau, nesportuoju), o už tai atsakinga vadinamoji sveikatos saugos sistema. Ji privalo išgydyti bet kokiu atveju.

Taigi kraštutinumai – savigyda arba absoliuti gydykla - nėra realiai galimi mūsų visuomenėje. Akivaizdu, kad tik labai nedaug žmonių gali pasirūpinti savo sveikata be kitų pagalbos bei paramos, todėl tenka turėti specialius žmones, kurie padeda. Tai ne tik gydytojai ar slaugės, tai ir visuomenės sveikatos darbuotojai, mėgėjų sporto treneriai ir panašūs specialistai (priminsiu, kad profesionalus sportas yra profesija, kuri gadina sveikatą.).

Todėl tenka ir atsakomybę dėl rezultato dalintis proporcingai. Kiekvienas privalo rūpintis savimi tiek, kiek sugeba, o jei to nepakanka, kreiptis į kitus. Tiesa, ir ši pagalba turi būti kritiškai apmąstyta, nes, manau, šamanas ar homeopatas neužtikrins sveikatos pagerinimo.

Nelįsdamami į netradicinių gydymo būdų svarstymą, pažiūrėkime į būsimas ar kai kurias naujas vertybes. Sakykim, kada gemalas turi būti pripažįstamas savarankišku gyvu organizmu? Tai gana svarbu, svarstant dirbtinio apvaisinimo ir aborto problemas. Jeigu vaikai neskiepyti ir užkrečia aplinkinius, ką kaltinti: vaikus ar jų artimuosius? O jei neskiepytieji sunkiai suserga ar net miršta - kas privalo atsakyti?

Dar sudėtingesnius klausimus kelia naujausi vaistai ir technologijos. Ar turi visuomenė kurti brangius vaistus visiems ( t.y., ir sergantiems retomis ligoms), nors tai atims galimybes gydyti kitus žmones, nes visiems neužteks pinigų?

Jie neaiškus klausimas apie žmogaus pradžią, kas gali atsakyti, kada žmogus tampa nebe savimi? Tokia situacija klostosi, nes žmonija jau sugeba pakeisti visus organus (įskaitant galvą).

Moralė kinta lėtai. Neretai ji nespėja. Ir dabar neaišku, ką daryti su lietuviškomis “dovanomis“ gydytojams ir slaugėms. Kada pacientas turi aklai klausyti specialisto, kada pasikliauti kitais ir jį kritikuoti ar net ieškoti kito?  Ar galima specialistą vadinti geru, jei jis nežino ir nesiremia naujausiomis gydymo technologijomis ar vaistais? Ar galima sistemą vadinti sveikatos apsaugos sistema, jei ji sugeba tik gydyti ir ne visuomet rezultatyviai?

Į visus šiuos klausimus neturi atsakinėti medikai ar slaugytojos, tai, deja, visų reikalas. Jokie profesorių susirinkimai nepateiks vienintelio ir galutinio atsakymo.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder