Senovės išmintis skelbia: "Žmogus susideda iš to, ką jis suvalgo". Tai vienodai tinka ir žmogaus fiziologijai, ir jo psichologijai - etinių, estetinių, moralinių, politinių principų sąvadui.
Tai ką suvalgom mes, lietuviai? Apie sveiką mitybą, maisto produktų kokybę rašoma ir kalbama sočiai, ir jei žodžiai pasotintų, mes visi vaikščiotume tviskėdami sveikata ir sotumu. O kaip su dvasiniu, intelektualiniu penu?
Kartais įsiliepsnojančios diskusijos šia tema signalizuoja, jog šioje sferoje, skirtingai nei kūniškojo peno rinkoje (kur yra pasirinkimas, bereikia tik išmanymo ir pinigų), trūksta ne tik išmanymo, skonio ar pinigų, bet ir pasiūlos.
Viename iš balandžio mėnesio žurnalo "Veidas" numerių žurnalistas A. Bačiulis piktinosi, jog "sprendžiant pagal savo visuomeninę sąmonę, mes esam ne riba (turima galvoje dažni Lietuvos politikų pasigyrimai, jog esame rytinė Europos ir vakarietiškosios civilizacijos riba - J.L.), o užribis". Mat domimės ne pasaulio, ne kaimyninių šalių ir net ne savo valstybės valstybiškais įvykiais, o tik knaisiojamės po svetimus baltinius...
Juokiasi puodas, kad katilas juodas! Mažų mažiausiai keista girdėti tokį atsiliepimą ne iš žiniasklaidos produkcijos vartotojo, o iš gamintojo, t.y., žurnalisto. Didžioji dauguma visuomenės skaito ir klausosi to, ką jai pasiūlo lietuviškoji žiniasklaida. Grynas snobizmas būtų užsipulti mūsų žmogų, kad jis neskaito "Times" ar bent jau "Moskovskije novosti", nežiūri ar nesiklauso "BBC" ar "Radio svoboda".
Kas arčiau po ranka, tą ir šlamščia. Pagaliau, ne kiekvienas ir kalbų tiek moka, ir techninių galimybių neturi užsienietiškosios žiniasklaidos produkcija maitintis. Deja, neišdrįso A. Bačiulis bakstelėti pirštu į kolegas žurnalistus, kad jie, ypač sostinės žurnalistai, kelintą savaitę tautą šeria premjero kuriama muilo opera, kai pasauly vyksta tiek daug visko, kur kas svarbesnio...
Kita vertus, negaliu sutikti ir su tais, kurie apsiputoję tvirtina, jog premjeras turi teisę į asmeninius baltinius, t.y. privatų gyvenimą, o tautai esą negražu į jį nosį kišti.
Kiekvienas žmogus, premjeras - taip pat, turi teisę į asmeninį gyvenimą. Neturi tik teisės meluoti! Ir kuo aukštesnę pakopą visuomeninės - politinės karjeros piramidėje užima pareigūnas, tuo mažesnė jo teisė į melą ne tik tarnyboje, bet ir asmeniniame gyvenime.
Nori meluoti - nesiveržk į viešumą, į valstybinius postus! Tautos renkamų politikų, valstybės pareigūnų baltiniai yra nupirkti už visų piliečių mokamus mokesčius, todėl jie turi visas teises domėtis tų baltinių švara ar nešvara. Jei jau demokratija, tai jau visur8 demokratija: jei politikai nori, kad jiems viskas būtų leidžiama, tai visuomenė savo ruožtu gali smagintis stebėdama (su žiniasklaidos pagalba), ką būtent sau leidžia jos išrinktoji valdžia.
Tik gal žiniasklaidai vertėtų aiškesnius prioritetus nustatyti: kas spausdintina save solidžiais laikančių laikraščių pirmuosiuose puslapiuose, o kas - į paraštes ar tiesiog paliekama bulvarinei spaudai. Nes dienų dienomis neištraukdama nosies iš premjero ar kito kokio pareigūno apatinių baltinių visuomenė rizikuoja visai prarasti Dievo dovaną - uoslę. O juk uoslė labai reikalinga, norint atskirti sveiką, šviežią maistą nuo pašvinkusio!
Minėtame straipsnyje A. Bačiulis labai sielojosi, jog Lietuvos žiniasklaida nė žodeliu neužsiminė apie nigerietės Safiya tragediją, kuri sukrėtusi viso civilizuoto pasaulio visuomenę...
O aš galėčiau savo ruožtu padūsauti, kad jokio dėmesio neparodyta ir kitai bylai, kuri gal ir ne tokia tragiška, bet užtat kur kas arčiau mūsų. Tai Rusijos žurnalisto Grigorijaus Pasko byla. Jį Rusijos saugumo organai kaltina šnipinėjimu, ir nors jokių konkrečių įrodymų prokuratūra nepateikė, žurnalistas, jau iki tol keletą metų tampytas po teismus ir kalėjimus, vėl yra nuteistas keturiems metams laisvės atėmimo. Jo advokatai bylą perdavė Strasbūro teismui. Jaudinasi tarptautinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, pagaliau, rūpinasi kolegos žurnalistai, o Lietuvoj - žurnalistų nebėra? O gal visi pasislėpė po totalitarinio liberalizmo šūkiu: "Ne mano kiaulės, ne mano pupos"?
O štai kitas didžiosios kaimynės politinio gyvenimo siužetas, mano nuomone, jau tiesiai nutaikytas ir į lietuviškų pupų daržą, ir jei laiku nesusizgribsime, galime didelių nuostolių turėti...
Kažkur Rusijos prezidento administracijos gelmėse darbo grupė migracijos įstatymui tobulinti sukūrė tokį įstatymo variantą, jog ekspertai jį jau pavadino antiimigraciniu.
Mosuojant kovos su nelegalia migracija vėliava, priėmus siūlomas pataisas, Rusija ruošiasi geležine uždanga atsitverti ir nuo etninių rusų, gyvenančių kitose valstybėse. Labiausiai nuo to nukentėtų buvusiose SSSR respublikose gyvenantys rusai. Ir tie, kurie norėtų grįžti į Rusiją visam laikui, ir tie, kurie norėtų tik pasisvečiuoti, aprodyti savo vaikams ir vaikaičiams savosios vaikystės takus ar rusų kultūros, istorijos įžymybes. Tiek atvykėliui iš Kinijos ar Zimbabvės, tiek ir etniniam rusui iš Kazachstano ar Latvijos numatomas ir bandomasis 8 metų laikotarpis, ir rusų kalbos egzaminas, ir procedūra, kurią taiko Estija ar Latvija savo migrantams, tik reikalavimai dar labiau sugriežtinti...
Kalbos žinias tikrins ne specialistų - rusistų komisija, o Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai. Taigi - milicininkai... Tik kuo Rusijos saugumui gali grėsti, pavyzdžiui, Estijos ar Latvijos rusai, panorėję grįžti į Rusiją?
Kaip savikritiškai rašo Rusijos spauda, "turint galvoje mūsų (t.y. Rusijos. - J. L.) muitininkų ir milicijos mentalitetą, net ir idealiausias draudžiantysis įstatymas neapgins šalies nuo pavojingų nelegalų. Užtat atbaidys nuo noro sugrįžti tėvynainius, kurie galėtų išgelbėti Rusiją nuo demografinės krizės ir pavojaus, jog ištuštėjusius Sibiro ir Tolimųjų Rytų plotus apgyvendins piliečiai iš kaimyninių šalių, kuriose yra gyventojų perteklius."
Gal kam atrodo, jog mums mažiausiai turi rūpėti Rusijos migracijos politika. O gal kas ir rankas patrins: aha, vėl Rusija su dvigubais standartais! Baltijos šalis kritikuoja, kad rusus skriaudžia, kad pažeidinėja kitataučių teises, o pati, matai, kokių drakoniškų priemonių žada imtis!
Taip, žinoma, jei Rusijos Dūma priimtų tokias pataisas, Baltijos šalims, ypač Estijos ir Latvijos vyriausybėms, kur kas lengvesnis būtų dialogas su ponais iš Europos Tarybos ir Europos Sąjungos žmogaus teisių gynimo komitetų. Bet ar palengvėtų žmonėms, tiems keliems šimtams tūkstančių Estijos, Latvijos, pagaliau ir Lietuvos rusų? Ar nepasijus jie išduoti net ir tuo atveju, kai jie jau apsisprendę likti ten, kur juos nubloškė likimas SSSR pavidalu?
Nors Lietuvos žiniasklaida šia tema nieko nerašo ir nekalba, problema nuo to neišnyksta. Ji yra, ji kaip skaudulys tvinksta mūsų daugiatautėje visuomenėje, o titulinės nacijos (šiuo atveju, lietuvių) abejingumas su laiku gali atsigręžti prieš ją pačią. Nes kuo daugiau visuomenėje yra įskaudintų, įpykintų ar šiaip nelaimingų žmonių, tuo sunkesnis, ekologiškai pavojingesnis tampa klimatas visoje valstybėje.
Tad kiaulės gal ir ne mūsų, bet jei pritrūksime pupų, pritrūks jų visiems, ne tik Lietuvos rusams...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą