Ketvirtosios valdžios ilgesys

Jis atkreipia dėmesį, kad komercinių televizijų ir radijo stočių programose dabar dominuoja pramoga ir pseudoinformacinė produkcija. Faktą, objektyvumą, patikimumą keičia skandalas, detalių akcentavimas, šališkai interpretuota "sensacija".

Kaip vertinate žiniasklaidos situaciją Lietuvoje?

Šiaip man nepatinka terminas "žiniasklaida". Tai labai plati, daugialypė ir drauge eklektiška sąvoka. Dažniausiai žiniasklaida vadinamos visos masinės komunikacijos priemonės, todėl ir būtina aiškiai apibrėžti, kada transliuojama informacija yra profesionalios veiklos rezultatas, o kada tik dalinimasis asmenine patirtimi ar siekis patenkinti kieno nors interesus - viešieji ryšiai.

Jeigu kalbame apie viešosios komunikacijos kanalus, tada, be abejo, reikia tik džiaugtis jų įvairove. Tačiau jeigu vertiname turinį, tuomet reikia sutarti, kad profesionalią žiniasklaidą turime sieti su žurnalistika. Juk neteisinga tapatinti socialinius tinklus ir laikraštį, "Skype" ir radiją, žinutes mobiliuoju telefonu ir internetinius naujienų portalus.

Žurnalistinė veikla šiandien negali būti vertinama tik gerai. Tam yra tiek objektyvių, tiek ir subjektyvių priežasčių.

Lietuvos rinka yra labai mažytė, todėl čia normaliai funkcionuoti žurnalistinei žiniasklaidai nėra lengva. Juolab kad valdžios sprendimai pastarąjį dešimtmetį buvo jai nepalankūs. Mokesčių politika, mėginimai kriminalizuoti žurnalistų veiklos metodus iš esmės paralyžiuoja laisvą žurnalistinį darbą. Ypač sunku yra spaudos leidiniams, nes pajamos iš reklamos ir skelbimų nuolat krenta. Akivaizdu, kad laikraščių redakcijos nuolat turi rinktis tarp žurnalistikos principų ir galimybės gauti papildomų finansinių įplaukų.

Skaudžiausia šiandien yra tai, kad žurnalistus vis rečiau galima apibūdinti kaip ketvirtosios valdžios atstovus, formalių valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų) kritikus ir prižiūrėtojus. Viešojoje komunikacijoje vis stipriau besireiškianti "penktoji" valdžia - viešieji ryšiai - uzurpuoja ir žurnalistus.

Ko trūksta žurnalistinei produkcijai? Ar visoms žiniasklaidos rūšims būdingos tos pačios bėdos?

Trūksta kritiško, analitinio požiūrio į visuomenėje vykstančius procesus. Valdžios veiklos vertinimą keičia tik sausa faktų konstatacija arba rafinuota panegirika pavieniams politikams ar sprendimams ir atvirkščiai - priekabus smulkmenų akcentavimas. Vis labiau įsigali juokai ir tyčiojimasis iš degradavusių tautiečių. Šie dalykai ryškūs radijo ir televizijų, kurios anaiptol nejaučia reklamos užsakymų bado, programose. Tik nacionalinis transliuotojas ir "Lietuvos ryto" televizija stengiasi aprėpti visas aktualijas, nors politinėse laidose dažnokai pritrūksta aiškumo, tikslingumo ir nešališkumo. Dar iš teigiamos pusės paminėtinas ir "Žinių radijas".

Kritiškumą valdžiai, tačiau dažnai selektyviai, demonstruoja ir nacionaliniai laikraščiai. O regioninės spaudos situacija išties prastoka. Turiu galvoje tiek ekonominius dalykus, tiek turinį. Pernelyg daug dėmesio skiriama sostinei, o ne vietos savivaldai. Susidaro įspūdis, kad Klaipėdoje viskas yra puiku, o vienintelės problemos - tik buitiniai kriminalai ar gėlytės klombose. Stebina, kai regioniniai laikraščiai advokatauja valdžiai.

Džiugu, kad Klaipėdos spaudoje yra numalšintas negatyvumo kultas, tačiau kitose žiniasklaidos priemonėse jis dar dominuoja. Dažnai negatyvumas, nihilizmas yra sutapatinami su kritiškumu, o tai jau - neprofesionalumo požymis. Tikroji žurnalistika - tai visapusiškas, kritiškas realybės vertinimas ir objektyvus jos perteikimas.

Stebint televizijos laidas ar peržiūrint naujienų portalų publikacijas dažnokai kyla klausimas, kas lemia žiniasklaidos darbotvarkę, kodėl būtent šie faktai, reiškiniai yra akcentuojami, kodėl būtent taip pateikiama naujiena. Pritrūksta aiškaus, argumentuoto, motyvuoto "padažo". Visa tai ir kelia įtarimus, kad žurnalistika virsta viešaisiais ryšiais.

Dar viena bloga tendencija - komercinių televizijų ir radijo stočių programose dominuoja pramoga ir pseudoinformacinė produkcija. Faktą, objektyvumą, patikimumą keičia skandalas, detalių akcentavimas, šališkai interpretuota "sensacija". Fikcija, sąmojis, klounada, o ne tikroviškumas, tikslumas ir etiškumas yra tokios produkcijos esmė.

Kai kas pasakys, kad šiandien interneto platybės suteikia galimybes rinktis bet kokias žiniasklaidos priemones ir kanalus, todėl kiekvienas gali laisvai atsirinkti informaciją. Deja, bet paprastas informacijos vartotojas neturi nei laiko, nei vidinių paskatų, nei įgūdžių vertinti, analizuoti ir naršyti bei rinktis informacines platformas. Komunikacinėje erdvėje stipriausiai prisistato finansiškai stiprios žiniasklaidos priemonės, jos galiausiai ir formuoja paklausą...

Socialiniai tinklai išties sudarė galimybes žmonėms ne tik dalintis informacija, šaltinių nuorodomis, požiūriais ir komentarais, bet ir patiems būti žinių kūrėjais. Ar vadinamoji pilietinė žurnalistika netaps konkurentu profesionalams?

Gauti ir skleisti informaciją yra absoliutus gėris! Tik pliuralizmas suteikia asmenybei visavertiškumo pojūtį. Net 90 procentų interneto naršytojų Lietuvoje yra "Facebook" nariai. O kiek įvairių virtualių bendruomenių bei tinklaraščių veikia internetinėse platybėse. Tai - tikra jėga.

Pilietinė, arba alternatyvioji, žurnalistika dažnai padeda profesionalams susivokti visuomenės nuotaikose, atskleidžia aktualius reiškinius ir problemas. Štai naujausias "kalafioro skandalas" paskatino žurnalistus imtis rimtesnių tyrimų, o ne tik skelbti kainų lyginimus.

Tačiau ne visada socialinių tinklų turinys atitinka visuomenės interesus arba objektyviai atspindi tikrovę. Yra ir interneto platformų, skleidžiančių tendencingą, iškreiptą, šališką informaciją. Štai čia aiškiausiai ir pasimato takoskyra tarp tikros naujienos, objektyvios žinios ir manipuliacijų ar šališkų interpretacijų. Skirtingai nuo blogerio ar aktyvaus "Facebook" nario tikras profesionalas visada jaučia teisinę, socialinę ir vertybinę atsakomybę.

Dar viena negera tendencija - pernelyg subjektyvios informacijos sklaida profesionalios žiniasklaidos kanalais. Viena, kai užkalniai ir panašūs rašeivos savo postringavimus skelbia tinklaraščiuose, ir visai kas kita, kai jų populizmą ir tik subjektyviu įspūdžiu grindžiamą tekstą skelbia naujienų portalas. Nesąmonė ir fikcija nėra nuomonė.

Ar Jūsų studentai - būsimieji žurnalistai - nors iš dalies užpildys dabartines mūsų šalies žiniasklaidos spragas?

Pasakysiu atvirai: praktiškai pusė pasirinkusių žurnalistikos studijas jaunuolių nelabai nutuokia, kuo išties nori tapti. Pernelyg supaprastintai jie įsivaizduoja žurnalisto darbą. Stebina ir menkas jų raštingumas. Tačiau tie, kurie jaučia savyje informacijos alkį ir siekį būti naudingiems visuomenei, jai pateikdami objektyvią, patikimą informaciją, tikrai bus puikūs profesionalai. Smagu matyti kai kuriuos buvusius studentus sėkmingai besidarbuojančius uostamiesčio žiniasklaidos priemonėse.

Žurnalistika - itin sudėtinga kūryba, nuolatinis stebėjimas, ieškojimas, koregavimas, niekada tvirtai nežinant absoliučios tiesos. Žurnalistika - tai ne menas, tačiau informacinio produkto "gamyba", iš esmės labai panaši į meninės kūrybos procesą. Manyčiau, kad žurnalistikos studijos Klaipėdos universitete vertos tam tikrų pokyčių, korekcijų. Bent man keistai atrodo baigiamieji darbai, kada absolventai turi rašyti moksline metodologija pagrįstus darbus, o ne demonstruoti savo kūrybinius gebėjimus. Ar režisierius, muzikantas, dailininkas arba kad ir virėjas ar kirpėjas profesionalumą, savo kvalifikaciją parodo kito autoriaus ar atlikėjo kūrybos tyrimu? Dabar gi susidaro įspūdis, kad rengiami ne žurnalistai praktikai, o teoretikai ar žiniasklaidos istorikai...

Dvidešimt metų dirbote spaudoje. Ar galėtumėte prognozuoti, kokia ateitis laukia Lietuvoje leidžiamų laikraščių ir žurnalų? Gal jie išnyks - liks tik internetinė žiniasklaida?

Laikraščiai liks. Tik jų liks labai nedaug, tai bus prabangos prekė. Laikraščių patrauklumą ir poreikį lems tiriamoji žurnalistika, išsamios ekonominės, politinės ir kultūrinės apžvalgos. Publikacijų turinio esmė bus atsakymas į klausimą "kodėl". Klausimas "kas" dominuos televizijoje, radijuje ir internetinėje žurnalistikoje.

Redakcijos turės ieškoti neįprastų stebėjimo rakursų, o redaktoriai - inovatyvių tikrovės vertinimo kriterijų ir būdų nustatyti, kas lemia įvykius, procesus, reiškinius. Čia derėtų pacituoti amerikietį rašytoją ir filosofą Elbertą Hubardą, kadais teigusį: "Redaktorius - tai toks laikraščio darbuotojas, kurio užsiėmimas - atskirti grūdus nuo pelų ir sekti, kad spaudon patektų pelai." Būtent pelai, nes tai yra įdomiau laikraščio skaitytojui.