Kęstutis Antanėlis.

Draugavome kaip pasiutėliai.

2001 metais Kęstas mane susirado ir prasidėjo... Ir viskas prasidėjo.

O iki to “Antanėlis” į mano paauglišką galvą buvo įsimetęs kaip legenda, ir kažin kodėl kaip Antano vardo kitabūtis. Taip gyveno jis ir mano klasiokų sielose. Kurie, pasigriebę gitaras, skaldė ir traukė “Šimtas vyrų, šimtas jaunų/ Reikėjo jiems lyrų, ne šautuvų”. Visi žinojome, kad tai apie lietuvių partizanus-miško brolius. Tai buvo 1972/1973 metais, mes — vaikigaliai.

Paskui mes paaugome, Antanėlis jau skambėjo kaip nepranokstamas roko ir hipių dievaitis. Netikėtas “Meilės ir mirties Veronoje” kūrėjas.

Taip, Jaunimo teatras, taip, jo žmona Janė/Janina atliekanti Džiuljetos vaidmenį. Taip, Kostas Smoryginas. Taip, avanscenoje prieš spektaklį pasirodantys Vilkaitis su Taukinaičiu (regis, jie), ir tariantys visiškoje tyloje skendinčiai salei: “Publika Lituania”. Tvyrojo dar gana gūdus Brežnevo metai, ir visur turėjo būti tik “Publika sovietika”. O čia — lietuvių publika, verta tokių melodijų!!!

Iš dalies tik G.Kuprevičiaus “Kregždutės" ("Ugnies medžioklė su varovais”) galėjo stoti greta "Meilės ir mirties Veronoje". Tebaldo ir Merkucijaus dvikova buvo galinga kaip pavasario vėtra.

———

Paskui nuūžė dainuojanti revoliucija ir ta pati “Meilė... Veronoje” pirmaisiais laisvės metais atgimė, Eimuntas Nekrošius ėmėsi miuzikllo iš naujo. Štai tada Antanėlis ir prišoko, ir palinko prie manęs, sėdinčio salės šešėlyje; atkišo ranką. Repeticijos metu, į kurią įeidavau Nekrošiui leidus. Krūptelėjau kaip drebulė — legenda priėjo. Dar ir pašiurpau, nes pajutau — vieno piršto mano delne trūksta.

(Kai jau buvome įsidraugavę, išgirdau iš Kęsto: “Tyčia nusikirtau. Reikėjo naujo žingsnio”.)

Vis dėlto, kodėl mudu įsidraugavome? Kodėl jis prišoko prie manęs? Išsyk pamaniau, kad padarė tai kaip ir daugelis — jam gal įdomi Sąjūdžio lyderio legendėlė? Ne, ne! Jam buvo įdomus “Šanchajaus istorijų” autorius, -- taip ir prisipažino po dienos kitos. Esą jis perskaitęs mano dekalogą (išleistą 1995 m.), ir jis sumanė, (ar pajuto, kas supaisys?), kad turiu rašyti libretą naujai jo operai. Žinoma, ir sinopsį. Ir net eiles. Kas per velniava? -- niekad to nedariau. (Nors kas nerašė eilių jaunumėje?)

Ir velniava prasidėjo. Mūsų bendras darbas Laisvės ir Romo Kalantos tema užvirė.

——

Kęstas buvo pragariškos ugnies, energijos, jėgos, kuri pati save ėda. Žinoma, eiles jis ir pats kūrė, ir visi zongų-dainų tekstai ne mano, o mudviejų, jeigu jau po teisybei, abiejų. Su galutine jo redakcija. Nes melodija ir ritmas juk jo. Pasiutęs buvo darbas, labai įdomus, labai kietas. Dar ir 2008 metais taisytas, susėdus Kęsto viloje Juodkrantėje, langais į tamsias mares.

Ne, ne viskas žuvę.

Nes Operą Kęstas sukūrė neįtikėtiną. Ir nors jai nebuvo lemta išeiti į Lietuvą ir didžiąją sceną, ji yra.

Ji įrašyta - ir tai stebuklas. Plokštelė yra. Beveik dvi dešimtys giesmių-zongų įrašyta.

Jaroslavo Cechanovičiaus ir Vaclovo Augustino įrašai, — Orkestras su septyniolika smuikų; Choras su dešimtimis daininikų. Jam reikėjo tobulybės, geriausų jėgų. Operos dirigentu sutiko būti Vytautas Miškinis, dainininkais – Rosita Čivilyte, Ieva Prudnikovaite, Asmik Grigorian, Česlovas Gabalis, Povilas Meškėla. Romualdo Grabšto bigbendas, Dainiaus Pulausko ritmo grupė. Buvo rastas ir neįtikėtinas neregio boso Kiškio solo.

Pagaliau sutiko ir nacionalinė opera: sutiko groti Modesto Pitrėno diriguojamas simfoninis orkestras. Tuo tarpu Romo partijai nuoma Jeronimas Milius ir Donatas Mantvydas.

Žinoma, nepamiršome šaknų — įtraukėme į operos audinį ir "Šimtą vyrų". Šokio grupė buvo puiki, ji būtų buvusi ir juodais odiniais kagėbistų lietpalčiais.

Įrašai įvyko “Tamstos” studijoje, įsikūrusioje tose pačiuose patalpose, kuriose 1990 m. vasarį su bičiuliais pradėjau leisti “Šiaurės Atėnus”. (Po dvylikos metų - vėl ten pat.)

Bet... Kęsto bėda buvo pats Kęstas. Tobulybės eikis jį žudė. Kiek jis besiautė, besisuko, jis visur sau kenkė įgyvendinimui, jis pats nupūtė operos pastatymą į neregimą ateitį.

Bandėme daug.

Dariaus ir Girėno stadionas Kaune? Taip, vykome pas Kauno merą. Vingio parko estrada Vilniuje? Taip, atidavėme pastatymo teises prodiuseriams. Bet viskas buvo bergždžia, viskas žlugdavo.

Tuo metu dar nebuvo lietuviškų roko operų tokiose erdvėse. Ir nežinota, kiek kas kainuos. (Operos lauke vėliau pasipylė.)

Režisieriai? Buvo.

Buvo ir Albertas Vidžiūnas, buvo ir Raimundas Banionis. Scenografija? Bocullo. Ir buvo galinga Kauno tunelio imitacija.

Kai viskas žlugdavo, Kęstas lyg užsuktas kartodavo: nieko baisaus, ir Verdis, ir kas dar ten... — ir tie sulaukdavo pastatymų tik po dešimtmečių.

Tai buvo jau visai kas kita - vilties nenorinčio prarasti kliedesiai.

Jis atvyko pas mane į Karaliaučių, 2006 metų rudens darganoms užgulus. Ir vėl kalbėjime apią “Kalantą”, vedžioti jį po Karalių miestą buvo beprasmiška. Visuose mūsų pokalbiuose sukosi tik Kalnata, tik aistringa jo kūryba. Pagaliau Rytprūsių dangus ir griuvėsiai liudijo, kad jo ir mūsų neviltis neįveikiama.

Buvau pakvietęs jį autoriniam koncertui. Ir jis išėjo į Kaliningrado filharmonijos sceną, buvusioje katalikų bažnyčioje, ir jis papasakojo didžio miesto inteligentams apie Laisvę, -- apie Laisvę, nieko apie mūsų pradžią nežinantiems — apie Romą Kalantą. Pasakojo ir leido galingai skambantį įrašą. Taip buvo: “Kalantos” premjera įvyko Rytprūsių sostinėje. Lietuvai nežinant ir gulint šiltai. Ir dabar nežinant. Ir nenorint sužinoti.

———

Paskutinis mudviejų sutikimas — Klaipėdoje, Daukanto gatvėje, netikėtas ir skaudus. Prieš trejus metus. Prie kavos puodelio. Kai mano Gediminas jau sukiojosi mudviems apie kojas, kai jo pusseserė Buzelytė (palukimo čempionė) viską matė. Ir vėl Kęstas kartojo kaip užsuktas: “Mes pastatysime Kalantą!”

Kada, Kęstai?!

———

Ak, Kęstai.

Pirmiausiai buvo “Jėzus Kristus super žvaigždė”, tavo nurašyta.... iš klausos, nuo amerikietiškos plokštelės “Jesus Christ Super Star”, ir pastatyta Dailės instituto salėje. Tai — pirmas pastatymas komunistinėje Rytų Europoje valstybių zonoje. 1971 metais. (Dabar sakoma - pirmas kartas net Europoje.)

Kęsto aistra pramušė net KGB užtvaras. Sumanymas pavyko: guvūs jo draugai spektaklį pradėjo valanda anksčiau nei numatyta, ir saugumiečiai, pasiruošę “iškirsti” elektrą, pavėlavo. Sugužėjo tiek jaunimo, kad lūžo sienos ir kagėbistai nepriėjo prie “rubilniko”. Istorinė premjera įvyko nesutrukdyta.

———

Ak taip, -- buvo ir “Peras Giuntas”, antra Kęsto opera, pastatyta su norvegų bosu. Ne kur kitur pastatyta, o nacionalinės Operos scenoje. Žinoma, jau laisvės laikais.

———

Po galais, Kęstai, kalbėti apie Tave galiu be galo ir krašto. O ką tu iškrėtei? — išskridai neatsiklausęs.

Matyt, “Kalantos” statyti.

——-—

Nelegaliai paleisiu vieną iš zongų, per telefono įrašą (originalas puikus) atliktą. Tai Romo mamos rauda “Romai, grįžk namo”.

Kas pažins balsą?

(DEJA, atsiprašau, naktį neįsikelia). Plokštelė su Kęstučio Antanėlio atliktu piešiniu - veidas-kaukolė, iš kurio akiduobių kyšo dantys. Kęstas puikus architektas ir piešėjas.

Gal kas tą CD turite? Įkelkite. Tų CD išdalinome gal kokius 30, galimiems "sponsoriams", kurie taip ir neatsirado.

Aš savo bibliotekoje nerandu paskutinio savo CD.

Įsikelia kitkas: https://m.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/misija-imanoma-operos-kalanta-startas-arteja-528