Kas yra politikas?

O kas gi jis bus? Kas yra politikas?

Pradėsiu nuo linksmos Seimo narės citatos, jos atlyginimas viršija manąjį dešimtis kartų, todėl ji sau gali leisti sakyti, ką nori. „Politika yra šou, jeigu dar to nesuvokiame, tai tik mūsų tragedija, nes kol nesuvokiame, tol vis dar gyvename arba SSSR arba Putino „Jedinaja Rosija“ garde.“

Aš ir nežinojau, kad Aristotelis ar Čerčilis gyvena SSSR. Dabar jau aišku, žinosiu. Kadangi pati pasakė, kad politika yra šou, tai visai nesuvokiama tapo mintis: „Šoumene ir populiste pristatyti mane, žmogų, parašiusį 20 knygų, išvertusį 7 knygas, sukūrusį verslo naujienų skyrius pradžioje Eltoje, o po to BNS, iš esmės pirmą Lietuvos verslo žurnalistę, parašiusią tūkstančius straipsnių ir tekstų per beveik 40 metų ir išmokiusią šimtus tūkstančius vaikų bei studentų yra net ne ciniška.“

Beje, ne tik psichiatrai, bet ir kiti padorūs žmonės žino, kad praeities nuopelnai neišperka ateities klaidų. Bet mes ne apie Seimo narius ar nares.

[CITATA]

Kol kas lyg ir nėra aukštosios mokyklos, kuri ruoštų kadrus politikai. Turime gydytojus medicinai, turime pedagogus mokykloms, turime mokslininkus mokslui. O politikai? Tokių lyg ir neruošiama, nebent kokiuose kursuose. Bet tema kiek kita – kokie žmonės turėtų būti politikais? Pagal mūsų valstybės politinę struktūra galima matyti dviejų lygių struktūras: vietinę ir bendravalstybinę. Turime vietos savivaldą ir Seimą. Jie skiriasi pagal savo reikšmingumą – rinkėjų balsų skaičių ir galimo poveikio galimybėmis. Aišku, kad politikais negimstama, jais tampama. Tas veiksmas gali ilgai užtrukti, kai kurie taip ir nesugeba ilgiau išsilaikyti net savo lygyje. Sakykime, tapti vietos savivaldos nariu nėra labai sudėtinga. Tiek atskiras žmogus, tiek jų susivienijimai, perėję tam tikrą „barjerą‘, gali tapti politinės struktūros veikėjais. Beje, čia prasideda problemos. Ką gali ir ko negali politikas, kaip dirbti su ‚aparatu“, kaip pasiekti, kad tavo siekiai ar pažadai būtų įgyvendinti? Galų gale, kokias savybes turi turėti politikas?

Galima piešti angelus arba įsivaizduoti politiko idealą. Bėda tik ta, kad idealai gatvėmis nevaikšto. Jie gali rastis kine, eilėraščiuose ar meilės romanuose. Protingas, sąžiningas ar doras, komunikabilus, gyvas, išmintingas ir t.t. – visų šių savybių vienas žmogus turėti negali - reikia žinoti, kad jis turi ir trūkumų. Todėl tvirtinu, kad politikui būtinos teigiamos savybės yra ribotos, o trūkumai – ne.

Pabandysiu vardinti būtiniausias. Pirma tokio asmens savybė – matyti toliau už kitus, t.y., turėti strateginio mąstymo pradmenis. Sprendimai, kurie galioja daugeliui, turi būti gerai pasverti, pamatuoti. Jei tai nepadaryta, teks užsienio žurnaluose lapus plėšyti, kaip įvyko su alkoholio reklamos draudimu.

Kita būtina politiko savybė – mokėti bendrauti taip, kad ne tik rinkėjai už jį balsuotų, bet ir galėtų dirbti su kitais taip, jog jo siekiai ar pažadai būtų įgyvendinami. Tai neįmanoma vienam, o tik kartu su kitais, kolektyviai. Koks bebūtų geras politikas – vienas jis kalnų nenuvers. Todėl be kitų pagalbos ir paramos greičiausiai nebus politikas, t.y., žmogus, priimantis sprendimus.

Dar viena ne mažiau svarbi ypatybė yra aktyvumas. Jei neturi minčių, jei nenori jų įgyvendinti, tai kam eiti į politiką? Kai matai artimus ir tolimesnius tikslus, kai nori ir sieki, kad jie taptų tikrove, o vienas negali to padaryti, tuomet tenka kartu su bendraminčiais teikti siūlymus administracijai ir sekti, kad pastarieji darytų tai, kas reikia ir taip, kaip reikia.

Politikas nėra tikras aktorius, tekstus dažnai jam tenka rašyti pačiam. Demokratinė sistema leidžia pasirinkti ir įvertinti, kas tinka šitam darbui, o kas tik rėksnys ar demagogas.

Bet tai jau rinkėjo atsakomybės tema.