Šalia moralės yra etiketas. Tai kiek panašus dalykas, tačiau skiriasi savo taikymu. Čiaudint reikia prisidengti – tai etiketas. Linksmas juokas yra normalu, o piktas kikenimas - blogo žmogaus požymis. Tai moralė.
Smalsus žmogus vis pasidomi: kam gi ta moralė? Ar negalima be jos apsieiti? Kam rūpintis kaimynų tauta, kovojančia už savo laisvę, jei galima susitarti su diktatoriumi ir turėti daug darbo vietų. Būtume turtingesni.
Moralė nėra teorija, ji praktinė. Kaip elgesio ir vertinimo taisyklės. Turime galimybę pasiimti vieną pavyzdį. Siaučia epidemija. Galima įvesti karantiną. Galima palaukti, kol silpnesni išmirs. Ką renkamės?
Švedijoje nuo viruso mirė beveik 6000 gyventojų. Lietuvoje tokių 89. Švedija didesnė už mūsų kraštą, sakykim, keturis kartus. Taigi laikantis (teisingiau nesilaikant karantino) jų taisyklių Lietuvoje jau turėtų būti bent 1500 mirusiųjų.
Pasirinkimas remiasi žmogaus vertingumu. Jei manome, kad valstybės tikslas saugoti savo piliečių gyvybes, imamės karantino ar kitų draudimų. Jei mums svarbiau ekonomika – palaukime, gal ir taip praeis.
Bet grįžkime prie Baltarusijos įvykių. Štai viena citata: Mums sakoma, kad reikia vadovautis vertybėmis, kad užsienio politikoje svarbiausia – vertybinė orientacija. Tebūnie. Tačiau ką daryti su tokiu neromantiškai skambančiu dalyku, kaip praktiniai interesai, kai jie ima prieštarauti vertybinei orientacijai? Aukoti interesus? Jei taip, tai kodėl mūsų partnerės – didžiosios ES narės savo interesų, kai šie prieštarauja vertybėms, aukoti neskuba?
Akivaizdu, kad šiam autoriui svarbu ne žmogus. Jis tiesiog pamiršo neseną Lietuvos istoriją, kai visais įmanomais būdais mūsų valstybė siekė savo nepriklausomybės pripažinimo. Tuomet Lietuva ypatingai tai vertino, o dabar randasi žmonių, kurie pamina europinio solidarumo principą ir ieško „savo“ merkantilinių interesų.
Ar galima atsisakyti moralės normų, kurios yra dabar? Taip, bet tada kyla grėsmė tai bendruomenei ar tautai imti ir išnykti. Nes neveltui taip sunkiai vertinami kosmopolitai, arba žmonės be tėvynės. Žuvis ieško kur giliau, žmogus ieško kur geriau, sako patarlė. Tyrinėdami įvairių etninių grupių socialinės evoliucijos procesą, mokslininkai padarė išvadą, kad būtent elgesio normų formavimas ir laikymasis leidžia garantuoti etninės grupės genties tąsą ir jos išsaugojimą. Jausdamasis atsakingas už savo socialinę grupę, individas yra priverstas laikytis šioje grupėje priimtų moralės normų.
Kokios tai yra normos. Pabandysiu suskaičiuoti:
1. Moralė yra žmonių santykių taisyklių rinkinys.
2. Šios taisyklės turėtų užkirsti kelią konfliktams tarp žmonių.
3. Šios taisyklės turėtų kuo mažiau apriboti žmonių laisvę.
4. Šios taisyklės turėtų būti vienodos visiems.
Krizių metu, o jų buvo ne viena, senos normos ir vertybės keičiamos naujomis. Tai vyksta gana skausmingai, nes vieni dalyviai jau naudojasi revoliucinėmis nuostatomis, kiti dar gyvena senoviškai. Arba priešingai: dauguma laikosi moralės normų, bet randasi paskiri verslininkai ar politikai, kurie mano, jog jie yra kitokie – protingesni, tobulesni, labiau progresyvūs. Ši klaida ne kartą aprašyta O.Balzako ar T.Dreizerio. Pas mus jie dažnai pasitelkia „Respublikos“ laikraštį.
Moralė yra kolektyvizmo forma. Pavienis žmogus - tik jos dalis. „Nuskutus“ nuo individo moralės paviršių, pasirodo jo gyvūniška prigimtis. Ne veltui sakoma, kad žmogus gali sužvėrėti. Nors ne tai svarbiausia. Nė viena tauta negali gyventi kaip atsitiktinių žmonių sankaupa. Visi yra bendruomenės dalimi. Patinka ar ne, tenka taikytis prie tų, kurie šalia tavęs. O tai ir yra moralė.
Žmogus pasmerktas gyventi kartu su kitais. Pavieniui negali nutiesti kelių, pastatyti ir aprūpinti ligoninių, sukurti vandentiekio ir kanalizacijos. Tenka taikytis prie aplinkinių, kurti visuomenę.
Kokią? Tai jau kitas klausimas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą