Kas pirmieji išdavinėja Lietuvos šventovę

Ar tokie dalykai dar ką nors Lietuvoje stebina? Jei stebina, tai esate arba turistai, arba naujagimiai.

Nieko nestebina ir faktas, kad dviem vyriausybėms vadovavęs premjeras neturi draudžiamųjų pajamų. Todėl gauna Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro rentą.

Pulkime baisėtis. Kas atsitiko su mūsų valstybe? Kaip mes, eiliniai gyventojai, čia išsilaikome? Matyt, misdami žolyte. Jei čia darbo negauna ne pensinio amžiaus ekonomistas, vadovavęs net dviem vyriausybėms. Jei čia darbo negauna specialistas, baigęs buvusį Vilniaus inžinerinės statybos institutą. Jei čia darbo negauna dabartinio Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės daktaras. Ir garbingasis signataras. Aktyviai budėjęs prie valstybės atkūrimo versmių.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, vien vakar dieną Vilniaus mieste buvo siūloma įdarbinti inžinierių statybininką, turintį aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Taip pat ieškoma universitetinį išsilavinimą turinčio administratoriaus. Visoje Lietuvoje šiuo metu yra 251 laisva darbo vieta administratoriams ir ekonomistams. Tad asmuo, sugebėjęs administruoti visą valstybę, tikrai tiktų ir firmos ekonomisto, ir administratoriaus-vadybininko etatams. Bet, matyt, ne pensininkui geriau „skursti“ gaunant signataro rentą, siekiančią daugiau nei 4 tūkst. litų, nei iš peties pasidarbuoti dėl Lietuvos?

Užvakar visoje Lietuvoje lankstinukais ir žodine agitacija buvo pakovota su „šešėliu“. Politikai gailavo, kad gyventojai slepia pajamas. Išsisukinėja nuo mokesčių. Rūko kontrabandines cigaretes. Linkę būti pašalpininkais. Dalis gyventojų kontrabandos ir „vokelių“ nelaiko nusikaltimu. O ko čia taip egzaltuotai stebėtis? Iš kur tas didis naivumas? Gyventojai tik laipsniškai prisiderino prie mūsų garbiausiųjų valstybės „apaštalų“. Jei jie, aišku, ne visi, nenori prisidėti prie mūsų valstybės kūrimo, tai kodėl paprastas žmogus turi stengtis? Juk ir jis mirtingas. Su neilgu biologiniu galiojimu. Ir jis turi šeimą. Ir jis nori vaikus aprūpinti.

Valstybės ir žmonės ima degraduoti tada, kai ima degraduoti jų moraliniai karžygiai. Kai žmonės susivokia, kad klausosi kunigo, jau Dievo netikinčio. Štai tada prasideda vidinė destrukcija ir moralinis pakrikimas. Nes prastas tas kelias, jei neveda į šventovę. Nusivylę gyventojai ima gyventi tik sau. Savo šeimai. Kaip naudingiau. Tarkim, jei darbingam signatarui naudinga sėdėti ant mokesčių mokėtojų sprando, tai nieko blogo neasitiks, jei ir aš susiveiksiu daug menkesnę pašalpą. Nes ir aš noriu gyventi. Kurių galų aukotis. Štai tada atsiranda su tiesa nebūtinai prasilenkiantys apibendrinimai. „Visi ima“. „Visi suka“. „Visiems rūpi tik jo asmeninis kailis“. O per valstybines šventes galima paūbauti apie Tėvynę. Pagailauti, kad „ne tuo keliu eina“. O kaip ta Tėvynė eis? Kokiu bendru plentu? Jei net kai kurie dar darbingi signatarai tipena savais keliukais.