Šiais metais Klaipėdos miesto savivaldybė priėmė sprendimą remti privačių darželių verslą 100 eurų motyvuodama tuo, kad trūksta valstybiniuose darželiuos vietų, be to, privatus sektorius gali pasiūlyti ugdymo formų įvairovę bei aukštesnę paslaugų kokybę, kurios šiandien labai trūksta. Vakarų Lietuvos tėvų forumas pavasarį pritarė šiai idėjai, nes ugdymo metodų įvairove pasigirti tikrai negalime, be to, manėme, kad bus bent jau iš dalies išspręstas vietų darželiuose trūkumas. Tačiau laikui bėgant pradėjome rimtai abejoti tokiu savivaldybės sprendimu ir šiandieną matome visiškai kitokį vaizdą, kuris pradėjo ryškėti po priimtos naujos mokesčio už darželius tvarkos, kuria liko nepatenkinti tūkstančiai Klaipėdos tėvų. Paanalizuokime detaliau.
100 eurų skyrimas kiekvieną mėnesį pasiturinčiai šeimai, kurios atžala lanko privatų vaikų darželį, sumažino jam paslaugos kainą. Tuo tarpu dauguma mažas pajamas gaunančių tėvų, kurie laukia eilėje į savivaldybei priklausančius vaikų darželius, neturi tų papildomų 200 ar daugiau eurų kiekvieną mėnesį, prie kurių pridėjus 100 eurų, savo atžaloms, galėtų įpirkti privataus darželio vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos savivaldybėje kompensacija yra taikoma selektyviai, t.y. kompensacija mokama visų vaikų tėvams, nepaisant to, ar jie turėjo išankstinius lūkesčius ir norus ugdyti savo vaiką išimtinai tik nevalstybinėje švietimo įstaigoje, ar jų vaikas laukė eilėje vietai valstybinėje ugdymo įstaigoje gauti. Taigi išdalinus pinigus, nukentėjo gyventojų rizikos grupės ir šeimos, gaunančios mažas pajamas, nes jų vaikučiai į privačius darželius vis tiek nepateko, o paramą gavo tie, kurie ir šiaip leistų savo vaikus į privačius darželius, net jei valstybiniuose darželiuose vietų būtų apsčiai. Tokiu būdu mokesčių mokėtojų pinigais kompensuojama turtingųjų privilegija. Neturime nieko prieš privataus verslo skatinimą, tam yra įvairių puikių būdų, tačiau ar turime skatinti jį subsidijuodami dideles pajamas gaunančias šeimas, kyla abejonių. Mes nesugebame užtikrinti valstybinių darželių skaičiaus, nes miesto biudžetas kiauras. O jei trūkstame lėšų skurdžiau gyvenantiems, ar turime teisę remti privatų verslą ir pasiturinčius gyventojus? Nepamirškime, kad statistiškai daugiau nei trečdalis suaugusių ir tiek pat vaikų Lietuvoje gyvena ties skurdo riba.
Taigi, tokie sprendimai nemažina socialinės atskirties, o kaip tik ją didina. Dar šią vasarą tą patį konstatavo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir atlikusi tyrimą nurodė, kad kompensacijos už privačius darželius lankančius vaikus yra diskriminacinės socialiniu pagrindu, nes naudingos tik turtingesnėms šeimoms, ir pasiūlė keisti tvarką. Beje, minėto tyrimo metu buvo įvertinti Vilniaus universiteto profesoriaus Romo Lazutkos ir Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorės Meilutės Taljūnaitės paaiškinimai. „Suprantama, kad dėl papildomų išlaidų savivaldybei teks riboti kitas finansuojamas programas, kurių rezultatais naudojasi ir nepasiturinčios šeimos (pvz., bus vangiau remontuojami savivaldybės vaikų darželiai, bus vėliau didinamos jų darbuotojų algos, t.y. nukentės paslaugų, kuriomis naudojasi ir neturtingi gyventojai kokybė bei prieinamumas). Tokio turtingųjų rėmimo absurdiškumas geriau gali būti suprastas taikant analogiją: jeigu nepakankamai išvystyto viešojo keleivinio transporto tinklo problemą savivaldybė spręstų mokėdama išlaidų degalams kompensaciją tiems, kurie mieste važinėja nuosavais automobiliais“ – teigė profesorius R. Lazutka. Taigi jokie argumentai savivaldybių neįtikino ir į siūlymus nė viena jų neatsižvelgė, kaip ir neatsižvelgia į įvairias LR Vyriausybės programas, kurios skurdo bei socialinės atskirties mažinimą įvardina kaip neatidėliotinos veiklos prioritetu ir deklaruoja siekį „eiti gerovės valstybės kūrimo keliu, kad Lietuvos žmonės jaustųsi orūs, saugūs ir laimingi“. Apie gerovės valstybės kūrimą, socialinės atskirties mažinimą kalbama ir strategijose „Lietuva 2030“ bei „Europa 2020“. Ar ir vėl prisikūrėme skambių deklaracijų, kurios ir toliau dulka valdžios lentynose?
Ne kartą kėlėme klausimą, kieno sąskaita remiami privatūs darželiai, tačiau atsakymo negavome. O kai atsakymo neturime, kyla daug minčių ir sąmokslo teorijų, kurios dažnai linkusios pasitvirtinti. Kaip žinia, šių metų liepos mėnesį patvirtinta nauja mokesčio už darželius tvarka anot savivaldybės atstovų ir politikų, turėjo papildyti savivaldybės biudžetą. Pildyti biudžetą gerai, tačiau kieno sąskaita? Gal apie tas pačias savivaldybės finansuojamas programas, kurių rezultatais naudojasi nepasiturinčios šeimos, ir kalba profesorius Lazutka? Kaip mokesčių mokėtojai ir viešos paslaugos gavėjai, mes tai norime ir turime žinoti, bet, deja, nežinome...
Keliame ir kitus klausimus: ar savivaldybė neturėjo teikti prioritetą vaikų darželių, kurių steigėja yra pati savivaldybė, plėtrai? Gal galima buvo pritaikyti savivaldybei priklausančias patalpas vaikų darželiams ir optimizuoti jas steigiant naujas grupes? Tą puikiai įgyvendina Kauno miesto savivaldybė. Ar nereikėjo iškeldinti pradinukus iš mokyklų/darželių, kas jau seniai būtų leidę padidinti laisvų vietų skaičių darželiuose? Klaipėdiečiai kraipo galvas ir klausia – kas savivaldybėje priima tokius miestiečiams nepalankius sprendimus? Pagaliau svarbiausias klausimas: jei savivaldybės biudžete trūksta pinigų, gal atėjo laikas inventorizuoti viešojo sektoriaus paslaugos teikimo procesus, kas leistų žymiai sumažinti išlaidas?
Trumpai apie ugdymo formų įvairovę ir kokybę (?), kurią siūlo privatūs darželiai. Nejučia kyla klausimas, ar valstybiniai darželiai nesuteikia kokybiškos paslaugos? Visuomenei ištransliuojama, kad kokybiška paslauga gali būti tik privati? Ar neturime, kaip paslaugos gavėjai, reikalauti maksimaliai užtikrinti kokybę už turimus pinigus? Jei pinigų trūksta valstybiniams darželiams, jei tikrai negalime užtikrinti kokybės valstybiniame sektoriuje, kaip drįstama remti privatų verslą?
Detaliau apie ugdymo kokybę ir įvairovę kitame straipsnyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą