Kaip politkorektiškumas stabdo sprendimą

Kaip politkorektiškumas stabdo sprendimą

Nors pavadinimas labai keistas, bet jo prasmė nesudėtinga: tiesos nesakymas skatina klaidingus (amoralius) poelgius. Paskutinių metų dideli politiniai įvykiai daugeliui sutrukdė pamąstyti, kas keičiasi mūsų pasaulyje. Kodėl jie vyksta. Kokios galėtų būti priežastys. Bet tai labai apibendrintai. Pokyčiai vyksta ir mūsų gyvenime. Bet ir čia matyti poreikis keistis ir keisti, jau vien dėl to, jog negali išlikti toks pat, kai aplinka visai kitokia.

Medicinoje pokyčiai labai dideli. Tiesa, vieni iš jų krenta į akis ir yra veik visų pastebimi, kiti yra latentiniai, o jų pasekmės nėra akivaizdžios. Pradėsiu nuo pirmųjų. Mediko profesija devynioliktame amžiuje buvo išskirtinė. Inžinierius, medikas ar oreivis buvo tarsi kokybės ženklas. Paskaitykite Žiulio Verno romanus ir pastebėkite, kaip vertinami žmonės dėl jų specialybės. XX amžiaus antroje pusėje vardintos profesijos tapo masinėmis. Skirsti lėktuvu vienas greit galės kiekvienas panorėjęs, gydytis patys mes lyg ir išmokome. Taip „nuvertėjo“ ankstesni reitingai.

Kita vertus, medikai apkrauti darbais, jiems keliami tokie reikalavimai, jog dabartinė sistema nesugeba pagal juos veikti. Štai Anglijoje kalbama, kad sistema griūna, ši šalis vilioja gydytojus iš Europos didesniais uždarbiais.

Tai tik vienas rodiklis, kuris parodė reikalavimų ir galimybių gydymo sferoje santykį. Mes norime, jog medicinos pagalba būtų suteikta greitai, ištirta greitai, o galimybės tam nesudarytos (bent jau šiandien, dabar). Idealu būtų, kad kiekvienas turėtų savo asmeninį gydytoją tuomet, kai jo reikia. Bet tokios sistemos buvimui dabar reikėtų per daug resursų, kurių tiesiog nėra. Vadinasi, reikia pripažinti eilių egzistavimą, nes tai „taupo“. Belieka tik susitarti, kokio dydžio eilės galimos, o kokios bendruomenės netenkina. Tai, deja, labai sudėtinga padaryti, pasiekti. Kai žmogui skauda, jo protas dažnai tyli.

Kaip yra žinoma: „Sudėtingos problemos neturi paprastų sprendinių“. Vadinasi, būtina atvirai kalbėti apie valstybės ir privataus sektoriaus galimybes teikti medicinos paslaugas, darbuotojų kvalifikacijas ir poreikius, skirtingų sluoksnių gyventojų viltis ir lūkesčius. Apibendrintai – reikia atnaujinti medikų ir kitų bendruomenės narių „sutartį“ . Turi būti aišku, ką gali medikai, medicinos darbuotojai ir medicina, kita vertus, ko nori gyventojai ir ką jie gali užtikrinti gydymo sistemai.

Galiu paminėti tik kelis punktus: numatyti normas, kiek galima laukti eilėse pas reikiamą specialistą, kiek turi trukti laukimas dėl būtinosios pagalbos, kas turi užtikrinti pagalbą esant ūmiam skausmui ir t.t. Kita vertus, turi būti aiškus medicinos darbuotojų poreikių įvardijimas ir patenkinimo terminai. Pavyzdžiui, koks turi būti slaugytojo atlyginimas 2017 ar 2018 metais, kiek turi būti atlygintina už išskirtinę operaciją ir t.t.

Kalbame apie bendriausius dalykus, nes be tokio atvirumo vyksta slapti sąmokslai apie pinigų ar kitų gėrybių skyrimą gydymo ar mokslo įstaigai, nuolaidų sistemos padarymą pavieniams reikalavimams (pavyzdžiui, vaistų kainų) tenkinti ir panašiai.

Abejojantis gali sakyti, kad visa tai ir taip daroma – keliami atlyginimai, mažinamos kainos, skiriamos dotacijos. Problema, apie kurią kalbama, yra ta, kad nėra nei bendro siūlymo, nei bendro atsako.

Norint nusukti kalbą į šoną, galima pažiūrėti, kaip vystosi gydymas, kiek atsiranda naujų aparatų ir preparatų. O dabar visai neaiški ne tik tolima, bet ir artimiausia ateitis: kur ir kokios ligoninės reikalingos, kas spręs apie jas: sėdintys aukštuose ministerijų krėsluose ar vietoje gyvenantys žmonės; kas turi sumokėti už gydymą, - ligonių kasos ar pats pilietis, kas gali teikti gydymo ir sveikatos konsultavimo paslaugas.

Kol kas mes gyvename iš tėvų ir protėvių paveldėtoje gydymo ir jo apmokėjimo sistemoje, atsiradusioje prieš kelis šimtmečius. Ar ji atitinka dabartinės bendruomenės poreikius, ar valstybė sudaro galimybes tai sistemai išlikti ar net gerėti? Atsakyti galima tik tuomet, jei pamatysime gydymo sistemą kaip visumą, kaip vieningai veikiančią. Kol kas Lietuvoje matomas tik noras „užkamšyti skyles“, tęsti ankstesnes tradicijas. O kad pasaulis pasikeitė, nemato ne tik ministerijos biurokratai, bet ir dauguma politikų, buvusių ir dabar atsakingų už sveikatą.

Visuomenės sutarties sampratą atskleidė Tomas Hobsas ir Žanas Žakas Ruso. Mums geriausiai žinomas I.Kantas. Tai nebylus susitarimas tarp piliečio ir jo valstybės apie jų abipusius įsipareigojimus, teises ir pareigas. Kadangi jis neužrašytas, tai bendri nuostatai lyg ir aiškūs, bet detalės nežinomos. Paprastai visuomenės sutartis išreiškiama Konstitucijoje, jos pagrindiniuose teiginiuose. Toliau įstatymai ir politinės programos bei planai turėtų detalizuoti ir paaiškinti žmogaus ir valstybės (jos institucijų) santykį. To arba visai nėra, arba beveik nėra. Sakykim, valstybinė pensijų sistema aiškiai nusako: mokėk man daug, o už tai pasenęs gausi mizernas išmokas, bet kiekvieną mėnesį iki gyvos galvos.

Gydymo sistemoje irgi bandoma tai sureguliuoti, bet lieka visai neaišku, kokios kokybės turi būti medicinos paslaugų sistema, kiek jų už savo mokesčius privalo gauti mokesčių mokėtojas. Juolab, jog ne visi tuos mokesčius ir moka. Ar benamis, už kurio paslaugas atlygina biudžetas, turi gauti tokias pat paslaugas, kaip ir tas, kuris sumoka dideles mokesčių sumas? Ar valstybė turi garantuoti, jog gydymo specialistai Lietuvoje gyvens ne blogiau nei kaimyninėse šalyse? Tai tik keli, deja, nesmulkūs klausimai. O jų yra dešimtys ir gal daugiau.

Šie klausimai nėra būdingi tik Lietuvai. Štai Anglijoje trimituojama apie gydymo sistemos krizę, JAV vis stebisi, kodėl jų medicina tokia brangi ir mažai efektyvi, mes rūpinamės, kad slaugytojai ir gydytojai dirbtų tėvynėje, o ne kituose kraštuose. Pasaulis tapo universalus, sienos mažai ką sulaiko. Bet problemos, kurios aštrėja dešimtmečiais, reikalauja gero ir greito sprendimo. Kol kas nėra šalies, kuri būdų pateikusi idealų ar etaloninį gydymo sistemos veiklos variantą. Gal laikas mums patiems pradėti?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder