Kaip organizuosime vaikų maitinimą ugdymo įstaigose?

Kaip organizuosime vaikų maitinimą ugdymo įstaigose?

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija užsimojo nemokamai maitinti priešmokyklinukus ir pradinukus. Tiesa, tiems, kurie nepageidaus, tie maitinimo galės atsisakyti. Šešioliktosios vyriausybė 2012–2016 metų programos 138 dalyje nurodo, kad sieks atkurti sugriautą mokinių, kurie mokosi pagal pradinio ugdymo programas, nemokamo maitinimo sistemą kaip rimtą pagalbą tėvams, kurie dienos metu dėl darbo pareigų negali pasirūpinti vaikais. Taip pat bus užtikrinta, kad nemokamas maitinimas nevirstų skurdesnėmis sąlygomis gyvenančių mokinių pažeminimu (stigmatizavimu), patyčiomis. Lyg ir viskas suprantama, būtina mažinti socialinę atskirtį ir diferenciaciją tarp vaikų. Tačiau prieš priimant tokį sprendimą, siūlyčiau atkreipti dėmesį šiuos svarbius aspektus:

Kaip žinia, mokytojams tenka būti prievaizdais valgykloje, kai reikia vaikus priversti suvalgyti pietus. Teko dirbti ugdymo įstaigose ir matyt tonomis metamą maistą lauk, o dabar vėl tą patį tenka girdėti iš mokytojų, kurie apgailestauja dėl tokio neūkiškumo ir maisto švaistymo. Ar tikrai mes tokie turtingi ir galime sau leisti šitaip mėtyti maistą? Juk daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų ir tiek pat vaikų gyvena ties skurdo riba. Be to kyla klausimas dėl socialinio teisingumo: kodėl pasiturinčiai gyvenančių tėvų pradinukas gaus nemokamą maitinimą, o jau vos išgyvenančių tėvų vaikai, besimokantys 5-12 kl., tokios galimybės neturės? Ar tai tikrai socialiai teisingas požiūris? Gal visgi reikia maitinti visus norinčius vaikus - nuo priešmokyklinikų iki abiturientų?

Dažnas reiškinys - nemokamas maitinimas dažnai virsta skurdesnėmis sąlygomis gyvenančių mokinių pažeminimu (stigmatizavimu), patyčiomis. Šiaip problemai spręsti siūlyčiau ugdymo įstaigose numatyti aiškią tvarką. Viena iš galimybių – sugrįžti prie talonų sistemos, kuriuos galėtų įsigyti visi pageidaujantys kad vaikas galėtų valgytų mokykloje, tėvai. Tačiau būtina prieš tai sulyginti kainas gaunantiems nemokamą maitinimą ir jo negaunantiems, nes įkainiai gerokai skiriasi. Šiuo metu mokyklose aiškiai matosi, kas valgo nemokamai, ir kas mokamai – tiesiog nemokantiems patiekiamas žymiai prastesnis maistas ir dažnai yra nurodoma, per kokią pertrauką jie turėtų valgyti. Taigi talonai, kurie būtų visiems vienodi, padėtų išspręsti stigmatizavimo problemą ir žymiai sumažintų patyčias.

Labai svarbus dar vienas aspektas, susijęs tiek su maisto kokybe, tiek su sveika mityba. Kaip žinia, viešieji pirkimai organizuojami remiantis mažiausia kaina, todėl produktai būna pačios prasčiausios kokybės. Pavyzdys: viena nedidelė privati maitinimo įstaiga, ypatingai besirūpinanti sveika mityba, dalyvavo konkurse pasirenkant maisto tiekėją ugdymo įstaigai. Toji privati įstaiga pasiūlė kiek įmanoma mažiausią kainą, atsižvelgdama į tai, kad produktai turėtų būti aukščiausios kokybės (ne pieno milteliai, ne augalinių riebalų grietinė ir pan.). Rezultate konkursą laimi stambus tiekėjas už neįmanomai mažą kainą. Privačiam sveikuoliškos mitybos tiekėjui lieka pasiaiškinti, kaip įmanoma už tokias sumas sveikai pamaitinti vaikus? Viskas elementaru – tai įmanoma tik panaudojus pačius pigiausius ir menkaverčius produktus, tarp kurių pvz. ne natūralus pienas, o pieno milteliai, ne grietinė, o grietinės ir riebalinių augalų mišinys, pusgaminiai ir pan. Štai tokiu maistu matinami mūsų vaikus? Klausimas, ar negalima į viešųjų pirkimų dokumentaciją įrašyti reikalavimus, kurie neleistų naudoti pati prasčiausią maistą, tuomet ir kainos taptų realesnės, ir maistas kokybiškesnis. Žinoma, neatmetama ir piktnaudžiavimo galimybė, todėl būtina maitinimo įstaigos kontrolė. Ką jau kalbėti apie pasenusius ir ne visai sveikos gyvensenos reikalavimus atitinkančius valgiaraščius. Tikėtina, kad kokybiško ir skanesnio maisto bus išmetama žymiai mažiau.

Kas dar labai svarbu – maitinimo tiekimo organizavimo procese privalo dalyvauti tėvai, kurie šiuo metu geriausiu atveju su savo vaiko darželio ar mokyklos valgiaraščiais supažindinami tik formaliai. Daugelis tėvų ne tik neturi jokios sprendžiamosios galios formuojant valgiaraštį, bet ir iš viso nežino, kokiu maistu maitinami jų vaikai. Taigi matome, kad vaikų mityba nukenčia dėl maitinimo organizatorių, tiekėjų bandymo sukčiauti ir tiekti vaikams prastos kokybės maistą, jo pusgaminius. Būtina įpareigoti ugdymo įstaigų vadovus prieš priimant sprendimus dėl vaikų maitinimo organizavimo gauti tėvų pritarimą. Taip tėvai galėtų aktyviau įsitraukti į savo vaikų mitybos gerinimą ir kontrolę, o ugdymo įstaigų vadovai būtų spaudžiami užtikrinti pilnavertę ir sveiką vaikų mitybą, o ne vadovautis pigiausios kainos principu.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder