Kaip Lietuva išgelbės Graikiją

Drogheda, Airija

Sunku atsiminti tokią karštą politinę vasarą: teroristų išpuoliai, sąjungininkų šnipinėjimo skandalas, nekontroliuojama migracija per Viduržemio jūrą. Galiausiai – Graikijos skolų krizė.

Tiksliau – net ne Graikijos, o pasaulinė skolų krizė. Juk milijardinėse skolose dabar skendi dauguma pasaulio valstybių.

Šiame kontekste graikus reikėtų ne tik keiksnoti, bet ir jiems stipriai padėkoti: jie privertė daugelį žmonių pažiūrėti kiek kitu kampu ne tik į prasiskolinusiuosius, bet ir paskolas lengva ranka dalinančias europines bei pasaulines institucijas: Europos centrinį banką (ECB), Europos Komisiją, Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kitus skolintojus.

Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad Graikijos problemos tėra globalių pasaulinių problemų atspindys, kai vieni „pigiai skolinasi“, o kiti tas paskolas dalina: eurais, doleriais, svarais, kitomis valiutomis, kurias dabar galima spausdinti beveik neribotais kiekiais.

Galima, nes nebėra „aukso standarto“, nebėra reikalavimo visus išleidžiamus pinigus padengti griežtai fiksuota šio tauriojo metalo verte. Tai labai varžė vyriausybių galimybes neatsakingai išlaidauti.

Kaip pagrindinė atsiskaitymo priemonė auksinės monetos, vėliau – ir auksu padengti popieriniai pinigai buvo naudojami daugiau kaip du tūkstančius metų.

Paskutinis auksinis doleris Jungtinėse Valstijose buvo nukaldintas 1889 metais. Prancūzijos auksinis frankas, kaip ir Vokietijos auksinė markė, savo gyvavimą baigė 1914 metais. Londone paskutinės auksinės monetos – sovereign buvo išleistos 1925 metais.

Lygiagrečiai, įvairių šalių vyriausybės bandė atsikratyti ir paties „aukso standarto“. Tai yra valdžios įsipareigojimo, pagal kurį kiekvienas tos šalies piniginis vienetas (popierinis banknotas) bet kada galėjo būti pakeistas, pagal griežtai nustatytą vertę, atitinkamu aukso kiekiu.

Jungtinė Karalystė savo valiutą pirmąkart „atrišo“ 1931 metais, Jungtinės Amerikos Valstijos – 1933 metais.

Tuomet tai sukėlė negatyvią Senosios Europos reakciją. Tais pačiais 1933 metais buvo suformuotas vadinamasis auksinis blokas, į kurį įėjo Prancūzija, Italija, Šveicarija, Belgija ir Liuksemburgas. Tarpusavio prekyboje šios šalys įsipareigojo taikyti „auksinio standarto“ principus.

Rimčiausias smūgis „aukso standartui“ buvo suduotas 1971 metų rugpjūčio 15 dieną, kai JAV prezidentas Richardas Niksonas pranešė, kad doleris daugiau nebebus dengiamas auksu. Tai galima paaiškinti tik tuo, kad prispausdintų dolerių kiekis žymiai lenkė turimas aukso atsargas.

Paskutine šalimi, kuri atsisakė „aukso standarto“, tapo Šveicarija. Jos frankas „laisvai plaukiojančiu“ tapo 2000 metais.

Iš šešiolikos pasaulio šalių, kuriose vyriausybių skolos 100 proc. viršija bendrąjį šalies vidaus produktą – net šešios priklauso euro zonai.

Be jau minėtos Graikijos (175 proc. nuo BVP), daugiausiai prasiskolinusių šalių sąrašą papildo Italija (133 proc. nuo BVP), Portugalija (129 proc. nuo BVP), Airija (123 proc. nuo BVP).

„Išrinktųjų klubas“ kas metai pasipildo vis naujais nariais. Yra didelė tikimybė, kad jei ne 2016, tai 2017 raudonąją liniją peržengs Ispanija (dabartinis jos įsiskolinimas 94 proc. nuo BVP). Kiek vėliau – ir Prancūzija. Jos dabartinis įsiskolinimas taip pat siekia 94 proc. nuo BVP.

Didžiausia ES ir euro zonos šalies – Vokietijos Federacinės Respublikos skola – 78 proc. nuo jos BVP.

Graikijos skola milžiniška – net 318 milijardų eurų. Bet šalia esančios Italijos skola yra beveik 7 kartus didesnė ir siekia 2,15 trilijono eurų. Bendra Europos Sąjungos finansinių įsipareigojimų našta beveik 40 kartų viršija didžiąją Graikijos skolą ir šiuo metu siekia 12,3 trilijono eurų.

Tuo pačiu kiekvienas ES gyventojas (dėl nacionalinių vyriausybių prisiimtų finansinių įsipareigojimų bankams ir finansinėms institucijoms) vidutiniškai yra skolingas 24 400 eurų.

Mūsų įsiskolinimai, palyginti su „pirmaujančiomis šalimis“, nėra dideli – 15,3 milijardo eurų.

Bet ir Lietuva tik labai trumpą savo gyvavimo laikotarpį gyveno pagal savo išgales. Buvęs Baltijos tigras, kad ir mažesniu mastu, atkartoja tą patį „Graikijos kelią“.

Atkartoja ir savo pačios 25-erių metų istoriją. Ar šalies ekonomika kyla ar krenta, Lietuvos Respublikos vardu prisiimta finansinė našta toliau didėja.

Tad dabartinė – 15,3 milijardo eurų dydžio Lietuvos skola jau rytoj bus tik istorija. O po 2020 metų, kai baigsis „projektinių pinigų“ lietutis, su nostalgija žvelgsime į „gerus, 2015 metų laikus“.

Lietuvos politinis elitas, taip pat didelė visuomenės dalis savo neišsemiamu noru, kad ir prasiskolinus labai gerai „gyventi čia ir dabar“ – nėra unikalus reiškinys visos Europos mastu. Absoliuti dauguma euro zonos valstybių sparčiau ar lėčiau atkartoja „Graikijos kelią“.

Išimtį sudaro vos trys į euro zoną įeinančios šalys: Airija, Portugalija ir Malta. Kad ir labai prasiskolinusios, jos po truputį skolas mažina.

Beveik prieš ketvirtį amžiaus subyrėjo viena iš galingiausių valstybių pasaulio istorijoje – TSRS. Jos pagrindinis įstatymas išdidžiai skelbė, kad ją sudaro 15 lygiateisių tarybinių socialistinių respublikų.

Pagal šios šalies Konstituciją kiekviena sąjunginė respublika galėjo palikti Sąjungą. Tik jokio teisinio kelio, dabartiniu žargonu – „išėjimo mechanizmo“, kaip tai padaryti, nebuvo sugalvota. Nes kaip ir nebuvo tam reikalo. Sąjunga juk sukurta amžiams. Tą skelbė ir pirmieji komunizmą kuriančios šalies himno žodžiai. Kam dar gaišti laiką įvairiems formalumams, drumsti vandenį?

Tas pats ir su išėjimu iš privilegijuoto klubo – euro zonos. Dabar jį sudaro 19 šalių. Nuolat buvo rūpinamasi zonos plėtra, viešinami vieningos valiutos privalumai. O išėjimo (ar pašalinimo) mechanizmo niekas taip ir neišmąstė. Žvelgiant iš Briuselio ar Frankfurto aukštybių atrodė, jog euro zona gyvuos iki pat Pasaulio pabaigos.

Deja, dabar tai reiškia tik tai, kad valstybės nemokumo atveju, šiuo atveju – Graikijos, viskas vyks chaotiškai. Tiek Graikijai, tiek ir pačiai euro zonai.

Galbūt pirmasis ES istorijoje šalies bankrotas nepasibaigs Graikijos išėjimu iš euro zonos? Ar net – iš Europos Sąjungos?

Galbūt paskutinę akimirką krizės kamuojamos Graikijos piliečiai susvyruos, atsitrauks prieš Europos rūstybę ir TVF galybę. Ir sekmadienį balsuodami „UŽ EUROPĄ“ jie dar ir dar kartą bandys save ir kitus įtikinti, kad šie šimtai milijardų eurų – jiems pagal jėgas.

Galbūt Graikijos vyriausybė ir jos kreditoriai susitars dėl naujos paskolos sąlygų. Galbūt Atėnai įsipareigos toliau didinti mokesčius verslui, dar labiau nurėžti socialines išmokas, apkarpyti ir taip dvigubai sumažintas pensijas.

Tada kilusi audra vėl kuriam laikui nurims.

Tačiau didesnę ar mažesnę Graikijos skolą vadinamoji "troika" anksčiau ar vėliau turės nurašyti. Jei ne šiais metais, tai kiek vėliau. Ir šią, nurašytos skolos, dalį tiesiogiai per įmokas į Europos finansinio stabilumo fondą turės padengti ir Lietuvos gyventojai.

Netiesiogiai (dėl nuo metų pradžios sumažėjusio euro kurso kitų valiutų atžvilgiu) visos euro zonos šalys jau dabar papildomai sumoka už visas prekes ir paslaugas, kurios įgyjamos už zonos ribų.

Skambant užsienio bankų ekspertų, analitikų vieningam chorui, šiais metais tapome stipriai prasiskolinusio prestižinio klubo nariais. Visada pasiryžę solidarizuotis, apmokėti kitų klubo narių sąskaitas, jų viešąsias ir kitas išlaidas.

O kad jas galėtume apmokėti, patys brisime vis giliau į naujų skolų klampynę.

Šiandien – gelbėdami Graikiją, o rytoj?