Kaip gyvenimas juokiasi iš politikų

Kaip gyvenimas juokiasi iš politikų

Vilniuje viešėjęs kolega iš Lenkijos, lyg tarp kitko, pasakodamas apie dabartinės jo šalies valdžios politiką ir galimas pasekmes, užsiminė apie keistą aspektą. Tuo metu, kai Varšuva Berlynui teikia vis didesnes istorines sąskaitas, kritikuoja vokiečių Europos politiką, galima sakyti, nesirinkdama žodžių, atsargiai "čiupinėja" itin jautrų klausimą: ar nepavyktų iš Vokietijos išsireikalauti papildomų reparacijų už II pasaulinio karo (II PK) metu Lenkijos patirtus nuostolius (šiuos nuostolius Vokietijos Federacinė Respublika mokėjo dar komunistinei Lenkijai). Lenkai dešimtimis keliasi gyventi į rytines Vokietijos žemes, kurios, nepaisant maždaug 2 trln. eurų investicijų į buvusios socialistinės vokiečių šalies konvengenciją (išlyginimą), vis dar yra daug skurdesnės ir kurios, savo ruožtu, pamažu tuštėja.

Pasitikrinau: reiškinys yra aptariamas ir Rytų Vokietijos žiniasklaidoje. Vienas tokių tuštėjančių Vokietijos Brandenburgo žemės pasienio su Lenkija miestų yra Prenclau. Jame gyvena beveik 20 tūkst. gyventojų, miestelis - tik už 100 km į rytus nuo Berlyno. Tačiau svarbesnis demografinių pokyčių veiksnys yra ne Berlynas, o Ščecinas - dinamiškai besivystantis ir, savaime suprantama, brangstančio pragyvenimo Lenkijos miestas Vokietijos pasienyje, kuriame gyvena apie 405 tūkst. žmonių. Prieš II PK jis vadinosi Stettin ir buvo vokiškas, tačiau pokariu kartu su kitomis rytinėmis Vokietijos Reicho žemėmis perėjo Lenkijos žinion. Tokia, iš Reicho perimta teritorija, sudaro maždaug trečdalį dabartinės Lenkijos teritorijos Vakaruose.

"Jakubas yra vienas iš daugelio jaunų lenkų, kurie šiuo metu silpnina demografų prognozes Vokietijos ir Lenkijos pasienio regione. Jie daugiausia perka (butus. - Aut. past.) pasienio vietovėse, pavyzdžiui, Mešerine, Tantowe, Rosow, Gartze, bet ir kitose Ukermarko krašto namuose ir žemėje bei persikelia [gyventi] į Vokietiją, - rašo vokiška interneto svetainė umkulturagenturpreussen.de. - Gyvenimas dideliame Ščecine yra brangus. Dauguma naujų atvykėlių važiuoja į darbą Ščecine - tik 20 minučių iš Garco. Tačiau Garce taip pat yra gėlių turgelis, kirpykla, automobilių mechanikas, vaistininkas... Visi jie iš Lenkijos. Regione, kuriame dėl demografinių pokyčių vis daugiau įmonių turi užsidaryti, tai akivaizdus palaiminimas. Dekoravimo centrai ir mokyklos taip pat gali ir toliau egzistuoti, nes vis daugiau ir daugiau vaikų persikelia iš Lenkijos."

Viešpatie švenčiausiasis, kas dar prieš du dešimtmečius galėjo pagalvoti, kad tarp ligi šiol istorinių santykių neišsprendusių tautų rasis tokios harmonijos pavyzdžių?

Stojant į Europos Sąjungą Lenkijoje mums įprastų fobijų - "atvažiuos fricai, viską supirks: žemę, namus, butus, gamyklas" - buvo tikrai ne mažiau. Galų gale išeina taip, kad lenkai dėl palankesnių butų ir pragyvenimo kainų perka būstą Rytų Vokietijoje ir dar gauna Berlyno centrinės valdžios subsidijas, padedančias padoriai įsikurti. Patenkinti lenkų persikėlėliai, radę pigesnį pragyvenimą vos už 20 km nuo miesto, kuriame dirba, patenkinta Prenclau vietos valdžia, kad miestelis tuštėja lėtesniais tempais, o išvykusius keičia gana neįnoringi aukštos gyvenimo kokybės gyventojai. Gali būti šiek tiek nepatenkinta tik Vokietijos federalinė vyriausybė, tebeskirianti dosnias subsidijas galutinei rytinių žemių, tokių kaip Brandendurgas, Saksonija-Anhaltas ir Saksonija integracijai, o dalį šios paramos susikombinuoja gretimos, dabar dar ir ne ypač Vokietijai draugiškos šalies piliečiai.

Kai pagalvoji, visai gerai, kad Lenkijos Šiaurės rytuose nėra nė vieno Lenkijos didmiesčio, didesni lenkų miestai - daug toliau nuo Lietuvos sienų. Tačiau jei mūsų Pietryčių miesteliai sulauktų naujakurių iš Lenkijos, neatrodo, kad būtų ramu. Po teisybei, tai būtų naudinga, bet ir politiškai triukšminga.

Kita vertus, jeigu kaimyninė Baltarusija būtų kiek normalesnė šalis, nė kiek neabejoju, kad dalis dabar Vilniuje gyvenančių žmonių neatsisakytų už rytinės Lietuvos sienos paieškoti ramesnės įsikūrimo vietos, kur pragyvenimas būtų nepalyginamai pigesnis, o į darbovietę Vilniuje jau dabar galima nukakti pasinaudojus gana greitai važiuojančiu traukiniu tarp dviejų šalių sostinių.

Tačiau tai nereiškia, kad Baltarusijai per amžius vadovaus puskvaišis ir senstantis diktatorius. Padėtis gali ir keistis. Ir iš čia kyla klausimas visokių regioninio planavimo idėjų turintiems politikams bei specialistams: ar mes pasiruošę tokioms tendencijoms? Kita vertus, imkime domėn ne tik Baltarusiją. O Latvija? Ar ta pati Lenkija? Jeigu į šiaurinę kaimynę demonstratyviai pasitraukė "Vynoteka", ar jau galima sakyti, kad tokia emigracija yra baigtinė? Ar neatsiras šimtai ar tūkstančiai žmonių, kurie įvertins, kad, Lietuvos valdžiai sapnuote sapnuojant naujus jų įprastos buities draudimus, tapti Latvijos rezidentu yra prasmingiau, pigiau bei naudinga imtis tokio verslo, į kurį kaimyninėje šalyje žiūrima palankiau nei Lietuvoje?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder