Kai vaistas brangesnis už ligą

Kai vaistas brangesnis už ligą

Demokratija yra tapusi vos ne keiksmažodžiu ar šventenybe. Jos siekimas pateisina svarbesnius valstybinius nusikaltimus. Todėl padoriam piliečiui ”stojas” klausimas – ar iš tikro demokratija yra visiems tinkanti rūbas.

Pradėkim nuo to, jog pati mūsų sąvokos samprata gali būti labai skirtinga. Tiesa, politologai atranda esminius jos bruožus be kurių ji nėra demokratija. Paprastai yra pabrėžiami laisvieji rinkimai, lyg jie būtų vaistas nuo visų visuomenės ligų. Kai vyksta karas, pilietinis ar okupacinis, demokratija negali veikti. Ji yra sudėtinga sistema, susidaranti iš gana daug elementų.

Rinkimai remiasi bent jau gana ramia ir stabilia situacija šalyje, gera teisine sistema, piliečių buvimu. Paskutinysis sistemos elementas bene reikšmingiausias. Jeigu tuose pačiuose rinkimuose dalyvauja mažiau pusės galimų rinkėjų, tai pastarieji, t.y. rinkimai, netenka prasmės. O Lietuva tam neblogas pavyzdys. Kodėl manau, kad daugiau nei pusė rinkėjų? Šiaip buitiniame lygyje demokratija suvokiama kaip savivaldos forma. Vadinasi, bendruomenė turi pati apsispręsti kaip tvarkytis dabar ir ateityje. O jei jos nariai nenori prisiimti atsakomybės, tai demokratijos ir nereikia.

Bandymas įdiegti demokratinį valdymą Afganistane nepavyko nei JAV, ne TSRS.

Ir ne tik todėl, kad vienos valstybės finansuodavo karą ar net tiesiogiai kariavo viena su kita. Rezultatas abiem buvo tas pat. Nei socialistinė, nei kapitalistinė demokratija neprigijo. Kitaip sakant eksportuoti demokratijos dar niekam nepavyko.

Dabar vėl kyla iliuzija, kad Artimųjų Rytų šalyse rasis demokratija, tereikia jai tik padėti, Tunisas, Libija, Sirija, Jemenas ir panašiai. Čia aš pabūsiu skeptiku. Neįmanoma per trumpą laiką suformuoti tradicijos. O demokratija privalo įaugti į tautų kraują, į kultūrą, į savimonę. Todėl tikėtis greitos demokratijos Afganistane, Irake ar panašioje šalyje, kur iš esmės vyrauja gentinė santvarka ir viduramžių ekonomika, neįmanoma.

Dabar apie kainą. Demokratiją bandoma įvesti įvairiomis priemonėmis: patraukliais siūlymais ir kai kada karinu spaudimu. Ne vieną dešimtmetį mes matome fondus, kurie finansuoja taip vadinamą visuomenės demokratizavimą. Jie veikė, kai kurie yra dar ir dabar, Lietuvoje. Bet mūsų šalis ir taip turi vieną iš seniausių demokratijos tradicijų Europoje. O štai Afrikoje ar Azijoje tokie fondai... nelabai suveikia. Tačiau vienas, kita milijardas dolerių – nedidelė kaina.

Kitas, deja, demokratizavimo būdas – diktatūros šalinimas karinėmis priemonėmis. Tai matome Libijoje, Afganistane, Irake. Šių priemonių kaina – milijonai ir milijardai. Svarbi ne tiek milžiniška pinigų suma, kiek rezultatas. Normaliam protui aišku, kad karinėmis priemonėmis žmonių sąmonės nepakeisi. Tie milijardai, kurie sukišti į Afganistaną, Iraką, dabar liejami į Libiją, neduos to rezultato. Kurio lyg ir siekiama. Negalima sukurti demokratijos kariniu būdu.

Tai kam kišti pinigus, mokėti žmonių gyvybėmis? Nebūkim idealistais, priemonės turi atitikti tikslus ir duoti norimą rezultatą. Jei aišku, kad taip nebus, nustokime bereikalingai mėtyti milijonus ir milijardus, žudyti taikius žmones ir gadinti visokį turtą. Paskaičiuokime...

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder