Šaligatviai mūsų neplauti, limpa padai prie jų it musės prie alaus, karštis, rods, ne tik žolę bet ir smegenis baigia išdžiovinti. Gatvės ir namai pilni svečių,- jie it tarakonai ateina ir išeina kada nori. Baisu prisipažinti, kad esi šeimininkas: dar laukan išmes ir neįleis, kol nepasisakysi prašalaičiu esąs, prieglobsčio prašančiu.
Tokia yra vasara, toks yra gyvenimas Klaipėdoje, kurią visi identifikuoja kaip liberalų uostamiestį ir kurortą. Tuo metu, kai laisvoji Europa ginasi nuo vandens pertekliaus, mes lekuojame nuo karščio, mūsų žolynus ir medžius tik šunys, koją pakėlę palaisto. Iliuzijos, kad esame europiškesni už Vilnių ir Kauną, sklaidosi: ten jau lijo, o mes vis dar džiūstame.
Galima guostis tik tuo, kad Palangoje ir Neringoje dar blogiau - per atvykėlius ir jų geležinius žirgus nėra kur sielai pasidėti, šuniui kojos pakelti. Tačiau tenykščiai iš poilsiautojų pinigo gyvena, pakentės porą mėnesiukų ir iš to kentėjimo visus metus versis. Klaipėdai gi, likimas lėmė amžinai svetimomis pagiriomis sirgti: daug kas, pavyzdžiui, uostas - ne mūsų. Susimano kas ten kokį bravorą statyti, bizalą Europon lakdinti - smarvė mums lieka. Susimano trečiojo tūkstantmečio pradžioje Vilniaus pusgalviai "Smiltynės perkėloje" komunizmą sukurti - nemokamai keleivį ir jo transportą per marias boginti - mes turime su tų keliauninkų pertekliumi gyventi.
Dešimtmetį, kol Lietuva kentėjo kapitalizmo gimdymo skausmus, Palanga ir Neringa darė viską, kad lietuvis mestų valgyti ir važiuotų pajūrin poilsiauti. Tuo metu dauguma lietuvių dilemą valgyti ar poilsiauti dažniausiai išspręsdavo skilvio labui. Nūnai daugelis skilvių jau prikimšti ir tūlas pasišovė prie Baltijos poilsiauti. Viskas būtų dailu, bet Lietuva nedaugelyje sričių pasižymi valstybiniu mąstymu. Ne išimtis ir kurortinis reikalas. Sudarydama sąlygas, pavyzdžiui, Neringai kviestis neribotą skaičių poilsiautojų, neribodama transporto srautų, valstybė kerta tą šaką, ant kurios pati kybo.
Nuo žmonių ir mašinų pertekliaus Kuršių nerijoje (o ir Palangoje) jau patiems žmogeliams bloga, ką bekalbėti apie gamtą. Smagiai dega žolynėliai, smirda pridergti gojeliai, ridinėjasi šiukšlės. Smagiai smurkso poilsiautojai transporto kamščiuose, komunizmo perkėloje, prie dviejų ekologinių užkardų ar padavėjo vištidėje, restoranu vadinamoje, kelnerio belaukdami. Smagiai cypauja verslininkai, tokio didelio būrio litukų sulaukę ir planuoja jau ateinančių metų pelną: žmonės gyvens dar geriau, pinigo norės išleisti vis daugiau.
Tačiau po metų kitų tas vienadienis biznis baigsis: prakutusiems lietuvaičiams rasis noras važiuoti į Tatrus ar prie Viduržiemio jūros poilsiauti, baidytis jie Baltijos pradės. Koks malonumas trintis savam pajūry, jei svetur - pigiau, švariau, erdviau. Turtingesnieji, tie, kuriems tėvai po keliasdešimt kilogramų aukso paliko, jau seniai tolimuose užsieniuose poilsiauja. Nėra jiems ką veikti Palangos paplūdimiuose, kasmet vis siaurėjančiuose.
Jei toliau reikalai klostysis taip, kaip dabar, vieną dieną neringiškiai pasiges turtingojo poilsiautojo, pradės ūdyti savąją valdžią, atvėrusią duris tik imančiam, o po savęs tik šiukšles bei negandas paliekančiam turistui.
Bet yra taip, kaip yra. O Klaipėdos bendruomenė apkritai neidentifikuoja savo turisto, klaipėdiečiui turistas kol kas tėra žinomas dėdulės iš amerikų, vokietijų irgi pusseserių iš kaimo pavidalu. Nežinoma Melnragės, Girulių, Karklės ateitis, buriamos keleivinio uosto, jachtklubo įkūrimo vietos. Uosto projektavimo drobulė tampoma į visų kasdienių interesų puses, bendrojo plano sprendiniai keičiami pagal buitinės politikos "aš tau, tu - man" principus. Ką bekalbėti apie strateginį miesto plėtros planą: gražus dokumentas, bet jis įgyvendinamas vištų lesinimo principu: vikriau pagaunanti trupinį ne visuomet skuba kiaušinį padėti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą