Kada verkia prezidentai....

Sakoma, jog nėra to blogo, ko negalėtų parodyti televizija! Nesiginčysiu. Bet juk ne viskas, ką rodo televizija, yra bloga?!
Pavyzdžiui, argi blogai, kai akyla televizijos kamera užfiksuoja prezidentą, nebesutramdantį ašarų? Net kai dantinga žiniasklaida ar tulžingi politiniai oponentai į dulkes mala kokio nors prezidento reitingus, žmogiško silpnumo akimirka, paviešinta nekuklios telekameros, primena: prezidentas - irgi žmogus, kartais nusipelnąs paprasčiausios užuojautos...
Negalėčiau pasigirti, jog televizijos dėka pamačiau daug verkiančių prezidentų, bet kai kas visgi įsirėžė į atmintį... Ašarą, kurią vogčia skubiai nubraukė Borisas Jelcinas, paskutinį kartą išeidamas iš savo - jau buvusio - prezidento kabineto Kremliuje... Arba - mėšlungiškai ryjamos dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino ašaros Pergalės dienos išvakarėse, klausantis šventinio koncerto, kai, skambant populiariajam maršui "Dien pobedy", į sceną žengė senutėliai Antrojo pasaulinio karo veteranai. Tikra, nespekuliatyvi šventė, skoningai surežisuotas renginys, nesuvaidintas, nuoširdus žmonių graudulys...
Beje, Rusijai su šventėmis nesiseka. Naujųjų metų, kaip ir Kalėdų šventimą, trukdo šventės antrininkas, nes be visame europietiškos civilizacijos pasaulyje švenčiamųjų, Rusija pažymi dar ir savus - "senuosius" Naujuosius Metus pagal stačiatikių bažnyčios kalendorių. Mėginimas Spalio šventes perkrikštyti į Susitaikymo šventę suerzino tiek raudonąjį, tiek ir baltai žydrąjį elektoratą, o mėginimai triukšmingai švęsti Darbo šventę - gegužės 1-ąją - įžeidžia milijoninę bedarbių ir pusiau bedarbių armiją.
Tik gegužės 9-ąją dieną už rankų susikimba ir kairieji, ir dešinieji, ir stačiatikiai, ir musulmonai su budistais... Bet panašu, kad ir šiai šventei lemta tapti eiliniu nesantaikos obuoliu. Senkant Antrojo pasaulinio karo veteranų gretoms, nykstant jų jėgoms, nebegalint šauniai pražygiuoti paradiniu maršu per Rusijos miestus ir miestelius, valdžia (prezidentas?!) nutarė karių-nugalėtojų gretas papildyti... Afganistano kompanijos veteranais ir kovų Čečėnijoje dalyviais. Še tau, bobule, ir devintinės! Nuo kokio tokio priešo naujai iškepti veteranai "apgynė" Rusijos žemę ir savo namus? Kas pirmas pakėlė kovos kardą - Rusija ar tos nelaimingos, Rusijos kariaunos niokotos ir tebeniokojamos šalys? Ir pagaliau, kokią pergalę švenčia Afganistano veteranai, jei Rusijos armija, be pergalės įžengusi į Afganistaną, be šlovės iš jos iškiūtino?..
Pažįstu ne vieną Antrojo pasaulinio karo veteraną, kuris, sužinojęs, kokiais "herojais" V. Putinas nutarė papildyti mažėjančias tikrųjų nugalėtojų gretas, prisipažino, jog jiems gėda atsidurti tokioje kompanijoje.
Kas, koks proto aptemimas pastūmėjo Rusijos prezidento komandą šiam abejotinos reputacijos nutarimui: į vieną eilę įrašyti ir taurinančią pergalę, ir gėdingą avantiūrą? Ir kaip vienam asmenyje sutelpa, ir paprastas, žmogiškas jautrumas, ir anaiptol nebe toks žmogiškas cinizmas? Matyt, nesuderinamo suderinimu pasižymi būtent žmonės, kurie siekia ir pasiekia aukščiausių valstybinių postų...
Nukopkim nuo Kremliaus bokštų ir įtūpkim į savąją pilimi ir trimis kryžiais vainikuotą sostinę. Pamatysim, jog ir mūsų posovietiniams prezidentams, kaip ir jų kolegoms Rytuose, šauniai sekasi derinti jautrumą ir neprincipingumą, peraugantį į cinizmą.
Į dešinę krypstančiam mūsų elektoratui tikriausiai kaip medumi per širdį nuslydo prezidento V. Adamkaus pastaba, pasakyta gegužės 14-ąją dieną per radiją, jog valstybinės pensijos turi būti skiriamos už nuopelnus valstybei. O kas ginčijasi? Nesiginčija ir Vyriausybė. Tik, visuomenės nelaimei, prezidentas ir Vyriausybė nesusitarė, apie kokius nuopelnus ir kokiai valstybei kalbama prezidento kritikuojamame valstybinių pensijų skyrimo papildyme, kurį pateikė Vyriausybė.
Soc-vyriausybė (socdemai+socliberalai) yra įsitikinusi, jog LTSR, kuriai sąžiningai tarnavo jie patys ar jų tėvai, dėdės, vairuotojai, apsaugininkai ir kitas valdžią aptarnaujantis personalas, irgi buvo lietuvių verta valstybė. Nuo tos "valstybės" savo laiku į Vakarus pasprukęs V. Adamkevičius, tapęs prezidentu V. Adamkumi, irgi nesiryžo viešai suformuluoti savo požiūrio į tą valstybę, jos klusnius piliečius ir uolius tarnus. Maža to, būtent jis paskatino pastaruosius didžiuotis tarnyste LTSR valstybei, ordinais ir medaliais išpuošęs jų išdidžias krūtines, dėl ko, jei dar pamenate, buvo didžiai pasipiktinę kitokios Lietuvos valstybės patriotai ir kūrėjai.
Argi ne V. Adamkus ėmėsi demonstruoti europietišką, moderniąją toleranciją visiems - ir tiems, kurie kentėjo Sibire, aukojo savo darbą ir lėšas lietuviškai kultūrai išsaugoti užjūryje, ir tiems, kurie čia, Lietuvoje, statė socialistinių fermų rūmus, neužmiršdami nugvelbti plytą ir nuosavam mūrinukui, užtrenkdami tėviškės duris iš tremties grįžtantiems giminaičiams ir kaimynams?!
Ne, ne, neraginu kalti prie gėdos kryžiaus tų tūkstančių komunistų, klusniai kolaboravusių su sovietais vardan fizinio išlikimo. Neteisinga būtų į vieną pragaro katilą kišti ir tuos, kurie, nepajėgdami atsispirti valstybinės ideologijos buldozeriui ir galingam prievartos mechanizmui, lydė lietuvių tautą broliškų tautų katile, ar "padėjo" afganų tautai kurti šviesų socializmo pragarą, ir SSRS aktyvistus, kurie kūrė ir vairavo tuos buldozerius bei prievartos mechanizmus. Pirmiesiems - akistata su sąžine, antriesiems - akistata su įstatymu. Bet silpnumas, nesipriešinimas blogiui vargu ar gali pretenduoti į šiandieninės Lietuvos apdovanojimus ir privilegijas valstybinių pensijų pavidalu. Tai privalu suprasti visiems - ir prezidentui, ir Vyriausybei, ir eiliniam piliečiui, sulaukusiam pensinio amžiaus...
Ir kas gali paneigti, kad jei anuomet prezidentas savo pilietiškai nemotyvuota "tolerancija" nebūtų įskaudinęs labiausiai nuo LTSR nukentėjusios tautos dalies, gal šiandien jam netektų kentėti pažeminimo nuo Vyriausybės, kuri nesiteikė atskleisti prezidentui "Lietuvos dujų" privatizavimo detalių. Gerai, kad prezidentas tautos užuojautos ir supratimo ieškojo ne per televiziją, o per radiją - nesimatė jo akių. Buvo ar nebuvo ašarų jose?
Suprantu prezidento susijaudinimą ir apmaudą. Jei man duotų mikrofoną, pasakyčiau: "Vyriausybe, tu neteisi! Prezidentą rinko tauta, todėl jis gali ir privalo žinoti viską, kas vyksta valstybėje. Žinoti anksčiau, nei tai sužino eiliniai piliečiai. Anksčiau už žiniasklaidą, ir net anksčiau už valstybinių sandorių partnerius!"
Nepasakyčiau tik vieno žodžio: "Užjaučiu..."

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder