Kada nustosime medikus žeminti kyšiais?

G.JAKAVONIS: Kodėl atsiranda siūlymų įteisinti atsidėkojimą gydytojui pinigais?

V.GAVRILOVAS: Turime pripažinti, kad problema egzistuoja. Noras padėkoti gydytojui už gerą darbą kartais įvelkamas į tokį neaiškų rūbą, kad pacientai ir gydytojai nebežino, kaip elgtis. Nors visiems akivaizdu, kad kyšis neturi būti nei duodamas, nei imamas. Pirmiausia reikia, kad pati visuomenė nutartų, kas yra kyšis. Jeigu mes išgydžiusiam gydytojui atnešame puokštę gėlių, matyt, tai nėra kyšis. O jeigu atnešame saldainių dėžutę? Dvi dėžutes? Didesnę dėžutę? Butelį brangaus gėrimo? Tada mes atsiduriame nežinios zonoje. Todėl ir sveikintina, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija bando pradėti diskusiją, kaip keisti padėtį.

Diskutuodami ir aptardami siūlomus sprendimus, be abejo, turime būti labai atsakingi, kad sprendimai dar labiau nepablogintų, neįteisintų situacijos, kokia yra dabar, arba dar labiau neiškreiptų padėties.

Kalbama apie siūlymą, kad gavę paslaugą pacientai galėtų sumokėti į fondą nurodydami konkretų gydytoją, kuriam turėtų būti sumokama premija. Anonimiškai, kad gydytojas nežinotų, kuris pacientas moka. Lyg ir pliusas – gydytojai labiau stengsis žinodami, kad pacientai gali taip pasielgti. O pacientams nereikės nei patiems nepatogiai jaustis, nei daryti nusikaltimų. Jie galės teisėtai sumokėti į fondą nurodydami gydytoją, kuris suteikė geras paslaugas. Gydytojas negalės kontroliuoti situacijos, nes nesugebės sekti, kuris iš pacientų atsilygino, o kuris ne, tad stengsis teikti geresnes paslaugas visiems pacientams.

Tačiau negalima nekreipti dėmesio į trūkumus, kad gydytojai gali būti suinteresuoti sudaryti tokias sąlygas ir nuolat priminti pacientams: „Nepamirškite, yra tokia galimybė atsidėkoti.“ Kad neatsitiktų taip, kad po tų priminimų pinigai keliaus tik tiems gydytojams.

Pripažinkime, pacientai dažnai ne iki galo perpranta sistemą. Nepagalvoja apie aptarnaujantį personalą, tarkime, operavusiam chirurgui padėjusius gydytojus, kitus, kurie susiję su tolesniu gydymu. Svarbiausias dalykas, kad mes galime pripratinti žmones gyventi pagal principą, jog turi būti atlyginta papildomai. Tada mažėja paskata valstybei sutvarkyti sistemą taip, kad nereikėtų papildomų fondų. Kad nesusiformuotų požiūris, esą geri gydytojai vis tiek užsidirba, nes jiems sumokama per fondus. Kam rūpintis valstybei ir kelti atlyginimus, jeigu gydytojai patys gali pasirūpinti? Mano ir ministerijos nuomone, tai labai pavojinga. Nes valstybė turi kontroliuoti ir užtikrinti tinkamų paslaugų teikimą visiems, nepriklausomai nuo to, ar atsilyginama, ar neatsilyginama, ar mokama už kokias nors paslaugas, ar tuo labiau mokama gydytojui. Mokėjimai gydytojui turi būti išgyvendinti.

N.RIBOKIENĖ: Dėkoju už iniciatyvą, nes ji verčia ieškoti geresnių sprendimų. Iš karto galiu pasakyti, kad nemanau, jog toks sprendimo įgyvendinimas išspręstų gydytojų tinkamo atlygio problemą. Jeigu mes ieškome teisingų sprendimų, pirmiausia turime orientuotis į priežastis, kodėl šiandien Lietuvoje gydytojams tebėra duodamas tam tikras atlygis už paslaugą.

Yra trys esminės problemų grupės. Viena – įsisenėjusios tradicijos. Manau, kad tos tradicijos keičiantis kartoms išnyks. Jaunimui nebekyla minčių pasinaudojus paslaugomis įstaigoje ką nors atnešti dovanų ar kaip nors kitaip atsilyginti. O jei kalbame apie gydytojų atlyginimus, turime galvoti, kad pirmiausia turėtų didėti finansavimas sveikatos sektoriuje.

Kitas dalykas – sistema turi tvarkytis iš vidaus, kad neracionaliai naudojamos lėšos būtų tikslingai skiriamos medikų atlyginimams.

Ir trečia, kaip galėtų likti laisvų lėšų, – įstaigų vadyba. Kalbėjau su vienu Vilniaus ligoninės direktoriumi, jis pateikė pavyzdį, kad jam atėjus vadovauti gydytojai dirbo pusantro etato, krūviai buvo paskirstyti neracionaliai. O juk iš esmės nėra tokio pacientų srauto, kad reikėtų gydytojams suteikti perteklinius etatus. Ką jie padarė? Jie padarė vieną paprastą dalyką – tuos etatus, kurie buvo pertekliniai, eliminavo ir padidino atlygį už vieną etatą. Gydytojai pasijuto solidžiau.

Kitos Vilniaus miesto gydymo įstaigos direktorius yra įsteigęs daug papildomų specialistų etatų vien dėl to, kad tai yra prestižas, nes gydymo įstaiga gali reklamuotis, savo tinklalapyje skelbti, kiek daug turi įvairių siaurų sričių specialistų. Bet ką daro šie specialistai? Jie teikia labai mažai paslaugų, bet atlygį pasiima iš bendro krepšelio, tad atlyginimų daugiau kelti negalima, atvirkščiai, jie net mažėja. To brangiai kainuojančio prestižo, manau, vaikomasi ne vienoje įstaigoje, o kiti skyriai turi apmokėti nerentabilaus skyriaus darbą.

Kita vertus, ar mes kalbame apie priemoką, ar apie dovaną, ar apie auką? Turime išgryninti, kas yra kas. Nenorėčiau sutikti, kad premija, kuri skirta vienam asmeniui, išspręstų problemas, tuo labiau anonimiška. Žvelgdami į aukojimo arba premijavimo kultūrą Lietuvoje matome, kad tie žmonės, kurie aukoja, mecenatai, išskyrus retas išimtis, iš tikrųjų nori būti išviešinti. Kol kas tokia yra mūsų kultūra. Taigi mes turbūt teiktume teisės aktus dėl pavienių asmenų teorinės galimybės dalyvauti procese. Sakyčiau, kad atsilyginama gali būti dovanos, aukos pavidalu, bet jokiu būdu tai neturėtų būti nukreipta į asmenį. Turėtų būti bent jau suteikta pasirinkimo laisvė dovanotojui, premijuotojui, ką jis nori premijuoti: asmenį, skyrių, kuriame dirba komanda, t.y. ir slaugytojus, ir pagalbinį personalą. O galbūt jis nori premijuoti gydymo įstaigą. Beje, tai pamažu jau ir vyksta.

G.JAKAVONIS: Jaunųjų gydytojų organizacija griežtai sukritikavo kalbas, kad reikia legalizuoti atsilyginimą medikams. Kodėl toks pasipriešinimas?

L.LABANAUSKAS: Pirmiausia visiškai supainiotos sąvokos. Apie kyšį net neturėtume diskutuoti. Baudžiamasis kodeksas skelbia, kad už kyšio davimą yra baudžiama. Viskas. Bet Lietuvos teisinėje sistemoje nėra kitų žodžių. Yra vienas žodis „kyšis“ ir jis taikomas visur, kur tik norima. Nori  – pritaikomas ir vietoj dovanos.

Kyšio davimas yra teisės akto pažeidimas ir diskutuoti apie tai neverta. Bet yra kitas įstatymas – Civilinis kodeksas, leidžiantis dovanas. Bet specialiosios tarnybos diskutuoja tik apie kyšį. Kadangi neteisingai įvardijama kita atsidėkojimo forma - jinai vadinama kyšiu, - tai automatiškai tampa nusikaltimu. Todėl etikos komisija iškėlė visiškai pagrįstą problemą, nes nėra žodžio, kaip pavadinti atsidėkojimą. Nėra tokio žodžio teisinėje sistemoje.

Europos Sąjungoje - Vokietijoje, Prancūzijoje - tai yra leidžiama ir nieko nestebina, jei žmogus nori atsidėkoti. Atvirkščiai, nereikia slėpti, jeigu atsidėkojama: „Man atsidėkojo, vadinasi, esu labai gera slaugytoja.“ Vokietijoje gali būti atsidėkojama ir pinigine išraiška. Atsidėkojimas registruotas.

Blogai, kai bandoma suplakti du dalykus – atlyginimą ir atsidėkojimą. Aišku, gydytojų atlyginimai maži. Tai visi supranta. Bet kažkodėl bandoma įrodyti, kad jeigu pakelsime atlyginimus, išgyvendinsime dovanas, apie kyšį nekalbama. Atlyginimo kėlimas neturi jokių sąsajų su žmogaus noru atsidėkoti. Civilinis kodeksas numato, kad dovana gali būti iki 38 eurų. Ir kas dabar suskaičiuos, o jeigu pridėsime kažkokias gėles, išeis kokie 39 eurai ir jau bus negerai? Tokia yra situacija.

Manau, kad pagrįstai iškeltas šitas klausimas. Mes pritartume būtent šiai pozicijai, kad turėtų būti išdiskutuota, kaip įstatyme įvardyti galimybę žmogui atsidėkoti. Tiksliau, ta galimybė yra, dovanos leidžiamos. Bet tame pačiame Civiliniame kodekse aiškiai pasakyta, kad negalima atsidėkoti, kol žmogus yra gydomas. Bet vėliau atsidėkoti niekas nedraudžia.

Baigdamas noriu pasakyti, kad dovanos davimas, atsidėkojimas – bendra visuomenės tendencija. Nesvarbu, kad įstatymas bando kažką drausti, visuomenė, kaip supranta, taip atsidėkoja. Tačiau bandoma į šitą auklėjamąjį darbą įtraukti tik gydytojus, tarsi tik jie turėtų auklėti visuomenę, kad taip nesielgtų. Gal gydytojai geriau tegul gydo ir neužsiima visuomenės auklėjimu. Tegul auklėjimu užsiima tie, kurie nori ją auklėti.

Ateina jauna karta, kuri truputį kitaip supranta atsidėkojimą. Bet esu įsitikinęs, kad pats faktas išliks. Ir kuo greičiai mes jį teisingai įteisintume, tuo mažiau vieni kitus įžeidinėtume vartodami Baudžiamojo kodekso terminus.

G.JAKAVONIS: Ką daryti, kad ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos?

D.MIKUTIENĖ: Manau, jeigu sveikatos sistema būtų tinkamai finansuojama, net nediskutuotume prie šio stalo apie poreikį motyvuoti gydytojus dirbti. Atvirai pasakius, man visiškai nesuprantamas toks siūlymas ir keista, kad jį pateikė būtent Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas. Matau didelį pavojų. Atlyginimų netolygumai tik dar labiau padidės. Juo labiau kad čia nekalbama apie slaugytojų padėjėjus, apie slaugytojus, kalbama tik apie gydytojus. Kitas dalykas, kad yra be galo subjektyvu, kai pacientas vertina gydytoją, kaip jam suteikė paslaugą. Gydytojas šypsojosi, o gal jis nieko gero jam nepadarė, o tik pakalbėjo, pašnekėjo, žmogų apramino, bet ko nors esminio jo sveikatai nepadarė. Tai yra be galo subjektyvu.

Seime svarstėme ir prezidentės teiktas įstatymo pataisas dėl eilių. Ilgai ginčijomės dėl įvairių rodiklių, kriterijų, vertinimo. Turi būti vertinama visuma. Ir gydytojo licencija, kaip jis mokosi, kaip tobulinasi ir t.t. Tai vienas dalykas. Kitas dalykas, kad pacientas jausis įpareigotas nuolat kur nors užeiti, ką nors padaryti arba sumokėti. Sako, kad anonimiškai. Bet kaip tai bus atliekama? Ar tai nebus kontroliuojama? Ar pacientas, išėjęs iš gydytojo, privalo užeiti į kažkokį kabinetėlį ar kasą sumokėti? Suprantate, čia labai negeri dalykai.

Manau, kad viešosios įstaigos, ligoninės turi puikią galimybę gauti paramą, jos yra paramos gavėjos. Yra ir įvairūs fondai, ir t.t. Ligoninė gali formuoti įvairias programas, kurios būtų finansuojamos iš šio fondo, - pvz., gydytojų atlyginimams, naujoms technologijoms diegti, naujai aparatūrai pirkti ir t.t.

Prašau, gali remti verslas, visuomenė. Paramos, labdaros įstatymas mokestine prasme yra lankstus. Tie, kurie nori remti, būti mecenatais ir t.t., turi lengvatų. Bet užkrauti šitą naštą ant pacientų pečių, manau, tikrai neteisinga.

Kita vertus, iš to paties fondo ligoninė, pasitarusi su kolektyvu, gali premijuoti gydytojus. Bet dažniausiai sunkus slaugytojų, jų padėjėjų darbas nuvertinamas. Jos visada yra nuskriaustos atlyginimo prasme, jų darbas yra nematomas. Išėjęs iš gydytojo kabineto pacientas, tarkime, norės gydytojui skirti premiją. Viskas yra gerai. Bet jis net nepastebės, kad yra ideali švara, tvarka, viskas kvepia, sudėliota, nors tai atliko slaugytojos padėjėja. O pacientui atrodo, kad taip ir turi būti.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas nuolat pasisako už medikų atlyginimų didinimą. Ypač už slaugytojų. Ką mes matome? Buvo skirta 30 mln. eurų, turėjo būti padidinta pagrindinė atlyginimo dalis, o ne priedai. Bet tik jie buvo pridėti. Juokinga 35 eurais padidinti slaugytojų pajamas. Tai yra žiaurus pasityčiojimas iš sunkaus šios srities darbuotojų darbo.

Todėl manau, kad nereikėtų mums išmąstyti kažkokio modelio, tobulinti kažkokių teisės aktų ir dar kažką kurti. Valstybė, t.y. Vyriausybė, privalo įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kad būtinoji pagalba yra finansuojama iš biudžeto, laikytis visų susitarimų dėl medikų atlyginimų kėlimo, tada šita problema savaime išsispręs.

G.JAKAVONIS: Slovėnijoje visi privalomai apdrausti. Be to privalomojo, dar yra papildomas privalomasis draudimas. Ir jeigu moki tą draudimą, moki būtent privačiam gydytojui. Pas mus tokie dalykai nesvarstomi?

V.GAVRILOVAS: Sveikatos apsaugos sistemos finansavimas visada yra svarstomas. Pasiūlymų niekada netrūksta. Ir dabar turime galimybę savanoriškai draustis. Tik labai mažai draudžiamasi. Daugiausia tai daro darbdaviai, dėl tam tikrų paslaugų jie gali apdrausti.

G.JAKAVONIS: Žmonės pas mus moka privalomojo socialinio draudimo mokestį, bet medicinos paslaugų valstybinėje įstaigoje dažnai laukia labai ilgai.

Tačiau privačiai pas tą patį gydytoją, kuris dalį dienos dirbo valstybinėje įstaigoje, oficialiai brangiai susimokėjęs (ne dovaną įteikęs), gali pakliūti be eilės. Ar ne keista sistema?

V.GAVRILOVAS: Kai tas pats gydytojas dirba viešojoje įstaigoje, o po pietų ar tam tikromis dienomis savo privačioje, kur pacientas susimokėjęs gali gauti tas pačias paslaugas be eilės arba kur kas greičiau, matyt, nėra neteisėta. Kita vertus, tai nėra sektinas pavyzdys. Pirmiausia turime užtikrinti, kad atėjęs į mūsų viešąsias sveikatos apsaugos sistemos įstaigas žmogus gautų visas jam reikalingas paslaugas laiku, nemokėdamas jokių papildomų priemokų.

Privati medicina tikrai turi būti leistina, netgi tokia medicina, kuri neturi sutarčių su ligonių kasomis. Galėtų teikti ir specifines diagnostikos paslaugas, tokių pavyzdžių yra ir dabar. Ir ne tik diagnostikos, faktiškai visas paslaugas. Bet tai yra daugiau išskirtinis dalykas, skirtas žmonėms, kurie gali sau tai leisti. Ir tai jokiu būdu neturi veikti visos sistemos.

O dėl atsidėkojimo, mūsų tam tikrų tradicijų… Yra labai įdomus aspektas, kai kartais gyvybę gelbėja ne tik gydytojai, bet ir policininkai, ugniagesiai, atvažiavę į gaisrą ar kitą įvykį. Tada visuomenei nekyla noro ateiti su pinigais pas tą policininką ar ugniagesį ir atsidėkoti.

Kalbėdami apie sveikatos apsaugos sektorių, gydytojus turime diskutuoti, surasti sutarimą, koks atsidėkojimas gali būti įteisintas ir pateisintas, galbūt netgi sveikintinas. Nes ir dabar mes galime padėkoti parašydami gydymo įstaigai, kad gydytojas puikiai aptarnavo. Arba, kaip minėjo D.Mikutienė, pervesti pinigus į tam tikrą paramos fondą, tada pati įstaiga, atsižvelgdama ir į iš pacientų gautą informaciją, ir į objektyvius rodiklius, komplikacijų skaičių, kaip gydytojas dirba, kiek operacijų daro ir pan., vertinti ne tik gydytojus, bet ir visą kartu dirbančią komandą. Matyt, tai yra tas kelias, kuriuo turime eiti.

N.RIBOKIENĖ: Turbūt mes visų zuikių, kaip sakoma, ta iniciatyva neiššaudysime. Bet dar kartą kartoju, kad turime eiti aiškumo link, nes tai, norim mes to ar nenorim, vyksta gyvenime. Jeigu žmogui, ypač XXI a. požiūrio žmogui, būtų sudaryta teisinė, ori galimybė paaukoti tam, kam jis nori, – ar darbuotojui, ar skyriui, ar įstaigai, – manau, dėl to niekas per daug nenukentėtų. Nenorėčiau sutikti su gerbiamo Liutauro pozicija, kad dovanos nepriklauso nuo to, kiek gydytojai uždirba. Manyčiau, kad yra tiesioginė priklausomybė.

Dažnai gydytojai dirba keliose įstaigose, bet tikrai ne dėl to, kad neturėtų kur dėti laisvo laiko. Žmogus nori oficialiai ir teisėtai užsidirbti tiek, kad galėtų oriai gyventi. Kita grupė žmonių, kurie negali įsidarbinti, nesugeba papildomai dirbti, galų gale tai ir požiūrio reikalai, tampa tam tikrų situacijų įkaitais ir pradeda elgtis taip, kaip išmano, ir santykiuose su pacientais. Puikiai žinome, kiek uždirba gydytojai ir kiek uždirba slaugytojos. Bet vien tik gailesčio ir užuojautos nepakanka. Nemanau, kad tai būtų prievarta ar kitoks požiūris į pacientą, jei jis galėtų susimokėti oficialiai. Nemanau, kad bus įmanoma tai padaryti, tačiau jeigu dėl tų žmonių, kurie neatsikratę senų įpročių arba imperatyviai trokšta kažkokios dovanos ir dėmesio, būtų sudaryta tokia teisinė galimybė, nematau didelių neigiamų pasekmių. Atvirkščiai, sistema, kaip minėjau, būtų skaidresnė ir mes eitume tų negražių dalykų išgyvendinimo keliu.

L.LABANAUSKAS: Ne, prievartos atsidėkoti nėra. Visi tai supranta. Diskutuojama apie tai, ar leisti pagal teisės aktus atsidėkoti po fakto, kai pagalba jau buvo suteikta. Aišku, geriau, jei būtų tokie teisės aktai, kurie tai reglamentuotų. Jeigu jų nebus, tikrai žmogui niekas nieko nedraus, jis darys taip, kaip nuspręs.

Beje, JAV medikų atlyginimai gana dideli, ten kita sistema (nėra net tokio draudimo), bet atsidėkoti, jeigu nori, gali ir jie. Ir tai daro. Aišku, dažniausiai turtingesni žmonės. Jų visuomenėje netgi vyrauja nuostata, kad jeigu gydytojas padėjo, ypač turtingesniems žmonėms prižiūrint tėvus, jam kaip ir privaloma atsidėkoti, jį pagerbti, nes tėveliui ar mamai labai patiko jo pagalba. Taigi ten niekas didelių problemų nekelia, nors pinigai sveikatos apsaugos sistemoje vaikšto kur kas didesni nei pas mus.

D.MIKUTIENĖ: Aš vis tiek manau, kad nereikia mums svarstyti atsilyginimo įteisinimo idėjos. Ji visiškai betikslė. Juk įstaigos – pasikartosiu – turi fondus. Ligoninės vadovybė su administracija kartu gali aptarti kolektyvinėje sutartyje, kaip reklamuos savo fondą. Jeigu mes esame bendruomenė, gyvename lokaliai, turime savo sveikatos priežiūros įstaigą, tai kiekvienas, kuris gali ir nori, turi visą teisę paremti ligoninės fondą, kartu aptarti, kokie bendruomeniniai renginiai gali būti susiję su sveika gyvensena.

Sako, atėjo jauni gydytojai, reikia jiems padėti. Tegu jie kelia kvalifikaciją, važiuoja tobulintis - tai yra vadybos dalykai. Bet kam tą gydytoją taip žeminti, kad dabar būtent šios profesijos žmones reikia paremti visokiomis premijomis, atsidėkojimais? Nesuprantu.

Ar pedagogams už labai gerą mokymą ar už labai malonų bendravimą tėvai turi skirti premiją?

Tos temos eskalavimai man labai negražūs. Labai vertinu mūsų gydytojus, mūsų slaugytojus, jie tikrai nusipelno orių atlyginimų. Valstybė, dar kartą kartoju, privalo adekvačiai finansuoti sveikatos apsaugą ir grąžinti tą pavogtą milijardą, kurį per krizę iš sveikatos apsaugos atėmė.

Kaip mes praradome tuos pinigus? Kai buvo įvestas žymusis „0,6 plaukiojantis balas“. Tai reiškia 0,6 balo apmokėti už paslaugą, ir negali suteikti daugiau paslaugų.

G.JAKAVONIS: Kaip padaryti, kad Lietuvoje būtų geriau ir pacientams, ir gydytojams?

L.LABANAUSKAS: Kalbame ne apie įteisinimo galimybę, o apie tai, kad įstatyme reikia numatyti galimybę atsidėkoti. Bet mes kažkodėl su šiuo žodžiu iš karto siejame gydytoją. Ten net nekalbama apie atsidėkojimą gydytojui. Gal ir mokytojui žmogus norės atsidėkoti, gal dar kam nors? Šiandien tai kaip ir nedraudžiama, tik diskutuojama, koks turėtų būti to atsidėkojimo dydis. Mes kaip tik pasisakome, kad nereikia nurodinėti, jog privaloma atsidėkoti ir koks turi būti tos padėkos dydis. Arba mes įvardijame patį faktą, kad galima atsidėkoti, arba jo neįvardijame. Šiandien tai yra neįvardijama. Vartojamas terminas „kyšis“, kuris jokio ryšio su atsidėkojimu neturi. Jokio.

N.RIBOKIENĖ: Gerbiamas Liutaurai, ne taip seniai dalyvavome diskusijoje su STT pareigūnais, kurie nedviprasmiškai įvardijo, kad bet kokia dovana – gėlė, obuolys ar kas nors iš savo daržo – prieš paslaugą ar po paslaugos yra niekas kitas kaip nelegalus mokėjimas ir kyšis. Nuo to laiko teisinė bazė pasikeitė. Kodėl aš taip lanksčiai žiūriu į tokį siūlymą? Žinant, kaip atitinkamos tarnybos traktuoja dovanas ir koks požiūris peršamas visuomenei, tam tikras reglamentavimas būtų į gera.

L.LABANAUSKAS: Didelė problema, jeigu STT skaito tik Baudžiamąjį kodeksą ir vartoja žodį „kyšis“, bet kyšis yra nusikaltimas. Ir tik apie tai kalba. Civilinio kodekso jie, matyt, neskaito. O reikėtų jiems pradėti skaityti Civilinį kodeksą, nes jame yra aiškiai surašytas straipsnis, kad galima priimti ir dovanas. Bet yra sakinukas – “simbolines dovanas”. Tai tos „simbolinės dovanos“ negali viršyti 38 eurų vertės. Civilinis kodeksas netgi nurodo iki kokių sumų vertas dovanas reikia deklaruoti, įforminti. Šiuo atveju aš nematau jokios problemos. Bet mes kažkodėl prie žodžio „dovana” visada pridedame žodį „gydytojas”. O pridėkime „mokytojas”. Šiuo atveju kalbame ne apie kokias nors atskiras specialybes, o apie paties fakto įvardijimą.

G.JAKAVONIS: Įvardydamas gydytojus ir mokytojus, pamiršote dar vieną tarpukario profesiją - kunigo. Trys prestižinės.

L.LABANAUSKAS: Jis gauna aukas ir šiandien tai yra leidžiama. Ar įtraukiamos į apskaitą aukos? Ne. Įdomus dalykas. Ten kaip ir viskas aišku, o čia kaip ir viskas neaišku.

V.GAVRILOVAS: Kokios gali būti padarytos išvados? Kuo daugiau bus aiškumo visiems, tuo bus geriau. Matyt, ir pacientai turi aiškiai suprasti, kad nešdami dovaną, tuo labiau pinigus, gydytojui mažų mažiausiai jie pastato jį į nepatogią padėtį, kai jis privalo pasakyti, kad dovanos paimti negali. Arba abu daro nusikaltimą – ir duodantis, ir priimantis.

D.MIKUTIENĖ: Aš lieku ištikima savo pozicijai ir sakau: miela ministerija, miela Vyriausybe, grąžinkite sveikatos sektoriui pinigus. Mes tikrai žinosime, ką su jais daryti, ir nereikės gydytojams papildomai mokėti.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris