Už poros savaičių Klaipėdai sukaks 750 metų. Palyginę su Roma, Atėnais ar Bagdadu galime sakyti, kad mūsų miestas yra jaunas, tebesigydantis jaunatviškus spuogus. Kita vertus, žinant kad Lietuvos valstybė yra porą metų jaunesnė, galime didžiuotis gyveną formaliai seniausiame šalies mieste. Istorikai yra nemažai prirašę apie Klaipėdos - paribio kultūros miesto istoriją ir dar antra tiek prirašys: toks jau jų darbas.
Tačiau tūlam piliečiui mažai rūpi, kas dėjosi čia prieš keletą amžių. Jį slegia kasdieniai rūpesčiai, noris valgyti, gerti, pramogauti. Kai kuriems kartais užeina noras kurti arba griauti. Kai kuriems šis noras yra nuolatinė būsena. Tačiau kad ir ką bedarytų, beveiktų ar tinginiautų, savo buvimu žmonės turtina savo miestą, kuria jo aurą.
Kokie mes, toks yra mūsų miestas. Kiekvieno galvoje, sąmoningai ar nesąmoningai, plūduriuoja Klaipėdos įvaizdis - savaip suvoktos realybės atspindys. Sociologai teigia, kad klaipėdiečiams Klaipėda asocijuojasi su žodžiu tėvynė. Toje tėvynėje esama nemažai visokios netvarkos, ydų. Tačiau tėviškė turi vieną įdomią savybę: juo iš didesnio atstumo (fizinio ar dvasinio) į ją žvelgi, tuo mažiau į akis krenta smulkmenos. Vaizdžiai tariant, ant mylimo žmogaus nosies ir spuogas yra gražu...
Kompanija "Saatchi & Saatchi" teigia, kad lietuviai yra susidarę nuomonę apie savo didžiųjų miestų gyventojus. Pasak jų, vilniečiai yra individualistai, ambicingi ir uždari. Kaune išsiskiria senoji inteligentija, tačiau tūlas šiandieninis kaunietis asocijuojasi su kriminaline veikla, perdėtai sportine išvaizda ir gruboka bendravimo maniera. Klaipėdiečiai esą moderniosios kultūros atstovai. Ne tiek protingi, kiek madingi, laisvi, liberalių pažiūrų.
Kas dėl proto, tai galime pasiginčyti... Tačiau nepasiginčysi su teiginiu, kad Lietuvai Klaipėda visų pirma yra uostas, jūra. Patys klaipėdiečiai, nors dauguma jų kasdien nosimis aria šaligatvius, savo miestą visų pirma apibūdina kaip uostamiestį. Nors uostą jie gali stebėti tik pro tvoros plyšius, tik iš tolo, it turistai. Klaipėdiečiai irgi tiki, gyveną liberaliam mieste. Žinant, kad miestą sudaro žmonių bendruomenė, jų ir jų pirmtakų sukurta aplinka, galima teigti, kad klaipėdiečiai jaučiasi esą laisvi - liberalūs. Pekla žino, kaip kuris tąją laisvę supranta...
Kad ir kaip ten būtų, šiandien akivaizdu, kad Klaipėda yra pakankamai originalios istorijos, liberalių pažiūrų ir žmonių - kosmopolitiškas miestas. Ūkiškai tariant, klaipėdiečiai aiškiai suvokia save neatsiejama pasaulio kultūros dalimi.
Šiandien sunku nepastebėti ir vitališkos miesto plėtros. Turiu bičiulį užsienietį, kuris jau daugiau nei dvylika metų Klaipėdoje apsilanko beveik kas mėnesį. Ir kaskart įkyriai aiškina, kiek daug nauja atsirado mieste, kol jo nebūta. Knisdamasis kasdieniuose darbuose ir šundarbiuose žmogus nuolat neanalizuoja jį nešančios miesto gyvenimo bangos. Nebent būtų kuoktelėjęs sociologija, filosofija, politika ar dar bala žino kuo...
Tačiau ir tūlas, per miesto jubiliejaus - Jūros šventės linksmybes pakėlęs akis nuo alaus putelės, negalės nepastebėti, kaip per keletą metų pasikeitė jo miestas. Ir net didžiausias skeptikas, padejavęs dėl neįtikėtinai išaugusio automobilių skaičiaus, paslaugų ir prekių kaštų, turės pripažinti, kad pokyčiai yra pozityvūs.
Savivaldybė ir verslininkai miesto jubiliejui pažymėti sukrapštė per porą milijonų litų. Daug tai ar mažai? Daug,- sakys galą su galu sunkiai suduriantieji, mažai,- sakys jubiliejų rengiantieji. Teisūs visi. Smagu tai, kad niekas dėl šių, iš esmės pramogai ir miesto įvaizdžio kūrimui skirtų lėšų, dar nebandė daryti pigios politikos. Aišku, gali atsirasti pavyduolių, manančių, kad šiandienos Klaipėdos vadovai už atkuntančio miesto grožybes gauna per daug laurų.
Tegul rėksniai rėkia - toks jau jų darbas. O jeigu koks vadukas išties bandys per aukštai pasikelti, dera priminti, kad miesto gatvę nutiesti, atkurti paveldą nėra vienos dienos ar metų darbas. O Klaipėda todėl ir yra Klaipėda, kad visuomet turėjo protingus vadovus, dirbančius ne vien šiai dienai, o mastančius apie ateitį, sugebančius perimti pirmtakų sumanymus ir kūrybiškai juos plėtoti.
Jubiliejaus garbei mes nepastatėm šventovės. Tenkinamės atkurdami paveldėtą. Tokia jau mūsų dalia. Tačiau sielvartauti nėra ko. Esame, gyvi, mokame neblogai dirbti ir švęsti,- argi gali būti daugiau?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą