Po savaitgalį Latvijoje įvykusių Seimo rinkimų mūsų premjeras Andrius Kubilius nurodė, kad po poros metų prie balsavimo urnų eisiantys lietuviai iš kaimynų pasimokytų sąmoningumo. Vertinant žmoniškai, ministro pirmininko reakcija natūrali. Viena vertus, jis mato nulinius savo populiarumo reitingus Lietuvoje. Iš kitos pusės įtikinama dabartinės Latvijos valdančiosios koalicijos pergalė rinkimuose, nepaisant visų sunkmečių, krizių, vis dar, ko gero, šiemet tebesmuksiančio šalies ūkio, A. Kubilių turėtų įkvėpti. Juoba kaip tik šią savaitę Europos Sąjungos statistikai išplatino apibendrintą informaciją iš visų bendrijos šalių: Lietuvos ekonomika II š. m. ketvirtį augo įspūdingiausiai visoje ES (3,2 proc.).
Kaip politikas, ragindamas lietuvius sąmoningumo premjeras, ko gero, vėl susimovė lygioje vietoje. Nes Lietuvos visuomenės, tikėkimės, pačiu sunkiausiu šalies ekonomikai metu parodyta kantrybė, sveikas padėties supratimas buvo neįtikėtinas. Ir vertas jeigu ne politikų solidarumo, tai bent jau pagarbos. Per beveik du paskutinius metus kartais atrodė, jog kaip tik simbolinis solidarumas su savo rinkėjais mūsų politikams yra pats sunkiausias uždavinys. Mėginimas kandžiai nurodyti, už ką turėtų balsuoti, premjero požiūriu, sveiko proto rinkėjai – mažų mažiausiai netaktiškas. Pirmiausiai dėl to, kad Lietuvos piliečiai išsikovojo teisę turėti savų motyvų.
Antra vertus, premjerui neprošal priminti, kad Latvijos Seimo nariai, skirtingai nuo savo kolegų Lietuvoje, susimažino savo algas be jokios "laikinumo“ sąlygos. Todėl Lietuvos rinkėjai šia prasme labiau skystablauzdžiams savo išrinktiesiems turi visišką teisę pateikti rinkimuose išskirtinę politinę sąskaitą. Vien dėl to, kad skirtingai nuo savo politikų neturi jokių garantijų, kad nuo 2008-ųjų sumažėjusios algos, pensijos, išmokos tėra laikinas nesusipratimas.
Kas kita. Latvijoje tarnybos reikalais šiemet teko būti du kartus. Vienąsyk – kalbėtis su šalies premjeru Valdžiu Dombrovskiu, kuris prieš rinkimus buvo antras populiariausias latvių politikas. Nepaisant 2009-aisiais didumos politologų skelbtų niūrių pranašysčių, esą šio naujosios kartos biurokrato laukia politinio kamikadzės likimas. Viena vertus, po 40 minučių trukusio interviu sau pasakiau: jeigu Europos žiniasklaida A. Kubilių vadino "lyderiu be charizmos“, tai jo kolega iš Latvijos – lyderis be charizmos kvadratu.
Kaip vėliau pastebėjo kai kurie V. Dombrovskio politiniai bendražygiai, per visą rinkimų kampaniją Latvijos premjeras lygiai vienąsyk burbtelėjo taiklų sąmojį ir būdamas patenkintas savimi šelmiškai nusišypsojo. Kitur – susitikimuose su rinkėjais, TV debatuose, Seime latviai matė tą patį jauną, tačiau betoninės išraiškos veidą, iš kurio sklido ramios, gal net monotoniškos makroekonominių argumentų prisodrintos kalbos.
Todėl susitikimuose su latvių politikais, pareigūnais, žurnalistais stengiausi išgirsti jų versiją – kodėl iš pirmo žvilgsnio visiškai nykus politikas, priėmęs nemažai sprendimų, kurie rinkėjams toli gražu nebuvo patrauklūs beigi malonūs, į premjero kėdę sėdęs turėdamas veik nulinį visuomenės pasitikėjimą, o po pusantrų metų savo politinį susivienijimą atvedė į pergalę rinkimuose.
Vienas senas pažįstamas kolega pasiūlė pamastyti tokia tema. Jeigu visiems lėktuvu skrendantiems keleiviams anksčiau ar vėliau taptų aišku, kad lainerio varikliai išsijungė ir jie visi iš didelio aukščio krenta žemyn, ko gero, kiltų nemaža panika. Tarkime, tuo metu keleivių salone pasirodytų skirtingai problemų priežastis aiškinantys pilotai. Vienas išvis neigtų, kad lėktuvas krenta, nors sunkiai tesugebėtų išstovėti stačias. Kitas imtų be atvangos aiškinti, esą lėktuve problemos kilo dėl to, kad prieš tai skridęs ekipažas elgėsi neatsakingai ir sugadino valdymo įrangą. O trečiasis tiesiog ramiai pasakytų, jog imasi atsakomybės sėsti prie vairalazdės, pakviesdamas didesnę patirtį turinčių žmonių jam patarti. Kuriam pilotui patikėtumėt savo gyvybę?
Tęsiant pasiūlytas metaforas išeitų, jog problemų ištiktą lėktuvą (Latviją) už valdymo įrangos sėdusiam pilotui (V. Dombrovskiui) pavyksta stabilizuoti, įjungti variklius ir ištraukti iš pikiravimo. Taigi salone esantys keleiviai ploja, o jam pasirodžius salone (rinkimuose) kelia neišgalvoją ovaciją.
Bendraudami su anuo latvių kolega nė nemanėme ieškoti kokių nors lietuviškų panašumų. Prieš dvejus metus neigiančių ekonomikos problemas ir dalijančių kaltinimus Latvijoje užteko ir tarp savų politikų. Tačiau lygindamas dviejų kaimyninių šalių premjerus, iš esmės skirtingą rinkėjų požiūrį į juos ir prisimindamas mano kolegos pasiūlytas aliuzijas, savęs kai ko paklausčiau. Gal lietuviai atidavę krentančio lėktuvo šturvalą į A. Kubiliaus rankas kažkodėl įsivaizduoja, kad ir vairuodamas jis vis nesusilaiko iškišti galvos į keleivių saloną, papasakoti apie buvusią neatsakingą lėktuvo įgulą, paklausti, ar keleiviai nenorėtų šia proga išbandyti mirties kilpos, arba kandžiai pasišaipyti iš tų, kurie pridėjo į kelnes iš baimės?
Tada nenustebčiau, jei lėktuvui laimingai nusileidus ant žemės, keleiviai pilotui ne tik nepaplotų, bet svajotų tuojau pat įsikibti į atlapus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą