Jei pedofilijos skandalo nebūtų, valdžia jį sukurtų

Įvertinus politinės valdžios ir teisėsaugos poziciją pedofilijos skandalo atžvilgiu, aiškiai matyti, kad jokie galutiniai sprendimai sąmoningai nepriimami ir stengiamasi tą skandalą pratęsti, teigia teisininkas Kęstutis Čilinskas.

Iki šio skandalo žmonės mitingavo prieš krizę gilinančius sprendimus, prieš korupcijos, ir oligarchų įtakos viešpatavimą visuose valdžios lygiuose. Ir štai, kuomet politikos ekspertų kalbos apie Vyriausybės keitimą buvo pačiame įkarštyje, valdžia sulaukė gelbėjimosi rato-pedofilijos skandalo.

Anot K. Čilinsko, pradžioje ši rimta teisinė problema lyg palietė aukščiausią valdžią. Bet ji greitai susiorientavo ir šį skandalą nukreipė į visuomenę, kuri ėmė skirstytis į aršius Kedžio gerbėjus ir jų oponentus. Tokiu būdu visuomenės dėmesys buvo nukreiptas nuo aštrių socialinių, ekonominių ir politinių problemų.

Į skandalą, rizikuodami pažeisti etikos reikalavimus ir Konstituciją, "Kedžio partijos“ pusėje įsijungė grupė Seimo valdančios frakcijos narių. Jie pedofilijos skandalo kritinį smaigalį nuo esamos valdžios nusuko į įtakos nebeturinčius asmenis: buvusį generalinį prokurorą, buvusį laikiną generalinį prokurorą, buvusį Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą, pagaliau, į buvusį ir jau nužudytą Kauno teisėją.

Pasak K. Čilinsko, ši byla teisės ir kriminalistikos požiūriu nėra sudėtinga ir teisėsaugininkai garantuotai turi duomenis apie tai, kas ir kaip vykdė nusikaltimus, kas ir kaip buvo nužudytas. Tačiau , nepaisant to, skandalas nebaigiamas, o tęsiamas.

K. Čilinskas pažymi, kad šiuo atveju, skirtingai nei socialinių protestų akcijose, valdžia nesiima jokių priemonių viešiems susibūrimams numalšinti. Sukurta tokia situacija, kuria visos pusės yra lyg ir patenkintos. Kedžio šalininkams priimtina, kad teisėsauga, kuria jie nepasitiki, neskuba su galutinėmis išvadomis ir leidžia patiems Kedžio šalininkams kurti ir tirti įvairias versijas. Juos palaikantys valdančios TS-LKD politikai ir kiti pretendentai į valdžią turi galimybę "rinkti taškus“ artėjantiems savivaldybių rinkimams.

Pedofilų stovykla patenkinta, kad reikalas iš kriminalinės bylos su daugeliu įtariamųjų virto nesibaigiančia skirtingomis pozicijomis apsiginklavusių piliečių tarpusavio kova. O teisėsaugai visai priimtina, kad šią bylą ėmėsi spręsti visuomenė, leisdama teisėsaugininkams atsipūsti, kol baigsis visuomenės entuziazmas ir skandalas užges.

Kadangi skandalo herojai savo individualistinę poziciją iškelia aukščiau už teisės reikalavimus, tai TOKS skandalas labai priimtinas oligarchinei sistemai, nes jos egzistavimas galimas tik teisę ignoruojančioje valstybėje.

Kadangi visi su pedofilijos skandalu susijusių bylų dalyviai turi savų motyvų laukti senaties, tai jiems priimtinas ilgas skandalas, teigia K. Čilinskas. Politinė valdžia suinteresuota skandalo tęsimu, nes jai naudinga, kad aktyvios visuomenės dėmesys nuo šalies problemų yra nukreiptas į nesibaigiančius kovingų piliečių atradimus pedofilijos ir nužudymų istorijoje.

Anot K. Čilinsko, politikai turi tokio dėmesio nukreipimo patirtį: "LEO įstatymas“ buvo priimtas visuomenės nepastebėtas, nes tuo metu specialiai buvo sukeltas Seimo narių rentų skandalas. Jis išnyko sekančią dieną po "LEO įstatymo“ priėmimo, nes jo tęsimas buvo politinei valdžiai nenaudingas. O pedofilijos skandalas, atvirkščiai, yra reikalingas ir galima tikėtis, kad jis nesibaigs iki savivaldybių rinkimų.