Jei Diogenas atplauktų

Jei Diogenas atplauktų

Juk visi žinote antikinį Diogeną, gyvenusį statinėje ir pasauliui aiškinusį, kad jam nieko nereikia?

Jei nežinote - tegu jo filosofijos esmę jums nusakys trumpas epizodas iš Diogeno gyvenimo: ėjo kartą minimalizmo puoselėtojas ir pamatė elgetą, pasilenkusį prie upės, rieškučiomis semiantį vandenį ir jį geriantį. Išsitraukė tuomet Diogenas iš savo (ir taip lengvo) krepšio molinį puodelį ir tėškė į uolą, apmaudžiai sakydamas: “O šitiek metų veltui su savimi tampiausi”...

Kalbu apie šį filosofą todėl, kad kaskart vis dažniau pasvajoju, kaip būtų gerai, jei Diogeno statinę jūros bangos priplaktų prie Lietuvos krantų. Jei išliptų Diogenas iš statinės ir taptų visuomenės kritiku mūsų šalyje...

Drįstu prognozuoti, kad tuojau pat baigtųsi ne tik ekonominė, bet ir dvasinė moralinė krizė, stekenanti kraštą šiurpiau nei skurdas.

Juk argi mes dejuotume, kad neturime pinigų, jei į save, į aplinką, į pasaulį reaguotume adekvačiai? Jei bent kartelį stabtelėtume ir savęs paklaustume, kiek mums iš tikrųjų reikia ir ką čia iš tiesų veikiame?..

Štai, pavyzdžiui, bent kartą prieitų prie mūsų, pūškuojančių link prekybos centro kasų, sulinkusių po perkrautais krepšiais, ne koks nors Mantas Petruškevičius, o dėdulė Diogenas, išimtų iš krepšių prekes, pamojuotų kiekviena jų atskirai mums palei nosį ir prieš nusiperkant dar kartą paklaustų: “Ar tau šito daržovių smulkintuvo būtinai reikia?.. O šito kavos virimo aparato?.. O šito treniruoklio? O šito citrinų kvapo indų ploviklio?.. O šių velniškai nepatogių aukštakulnių?..”

Greičiausiai parsineštume vien duonos ir knygų. Ir krūvą atlikusių pinigų...

Vėliau jis užeitų pas kiekvieną iš mūsų į svečius ir nuoširdžiai paklaustų: “Kam jums dviejų aukštų namas? Kam jums trijų kambarių butas? Juk naudojatės vien lova, iš kurios kiekvieną rytą neriate lyg iš gaisro ir strimgalviais lekiate į savo tuštybės mugę, kurią sau vadinate kasdieniais rūpesčiais, neatidėliotinais darbais...”

Suglumtume neturėdami ką atsakyti. Juk visą gyvenimą siekėm - kuo daugiau, tuo geriau, nė karto taip ir nesusimąstę, ar iš tiesų? Juk kam rūpintis, saugoti, mokėti už tai, kuo nesinaudojame?..

O tuomet Diogenas prieitų prie klestinčių verslininkų, nuo kurių padėties visuomenėje mums visiems akis spigina ir seilė iš pavydo tįsta... Nagi prie tų, kurie sako: “Verslas siekia pelno net ir valstybės bankroto atveju...” Ir jiems patiems išverstų, ką reiškia šie jų žodžiai: “Aš taip noriu įtikti tarptautiniam pinigų dievukui, kad sutinku dėl jo apiplėšti savo vaikų ateitį, savo kaimynus, bičiulius, žmones, kuriuos tariausi mylįs, kuriais tariausi norįs rūpintis...”

O jeigu jis apsilankytų madų salonuose ir imtų tyčiotis iš tuštybės, sakydamas visiems nuo mokyklos žinomą tiesą, kad ne rūbas, o protas žmogų puošia. Primintų, kad pats kūnas tėra laikinas mūsų drabužis, tad kam rūpintis to drabužio drabužiais? Kam balinti plaukus peroksidais? Tiesiog luktelėkit gražuolės - netrukus plaukai patys pabals...

O kai pagalvoju apie Diogeną, užkopiantį Seimo laiptais, - net saldu pasidaro... Daug jis, manau, neburnotų - juk filosofas, ir žodžiui taupus... Manau, tiesiog prieitų prie kiekvieno, pažvelgtų į akis ir paklaustų: “Ką čia veikiat, vyrai?..”

Ir visiems taptų gėda. Net jei vien mintyse kiekvienas sau atsakytų.

Prisipažinkit, juk ne vien aš - jūs taip pat ilgitės mažorinių žyrančios į druzgus mūsų tuštybės - nenaudingų molinių puodelių dužimo garsų?..

Rimvydas Stankevičius, "Respublika"

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder