„Įtakingiausiųjų“ spindesys ir skurdas

Esame įpratę be humoro reaguoti į panašaus pobūdžio vyksmą, nors turėtų būti priešingai.

Kasmet tariamasis šalies elitas ir visuomenės grupelė išrenka bei paskelbia įtakingiausius valstybės veikėjus bei visuomenininkus, kurie vėliau puikuojasi savo reikšmingumu žiniasklaidos puslapiuose, socialiniuose tinkluose ar kitokios veiklos baruose.

Vėliau atsinaujinusios nomenklatūros lyderius lojaliai kalbina „įtakingiausieji“ žurnalistai, įtakingiausiuosius visuomenininkus ir verslininkus - buvę ar laukiantys savo eilės mažiau įtakingi korespondentai, kurie puoselėja viltį patys kažkada atsidurti šio tariamo elito hierarchijoje.

Taip mūsų valstybėje kaskart iš naujo apibrėžiamas „išrinktųjų“ ratas, kuris iš esmės metų metais nesikeičia ir kažkiek lemia likusios visuomenės dalies kasdienybę.

Akivaizdu, jog šis „įtakingiausiųjų“ konstruktas tėra tik dar viena fikcija - tikrovės simuliakras, kuris turi mažai ką bendro su realiai egzistuojančiais visuomeniniais santykiais.

„Įtakingiausiųjų“ ratas visų pirma reikalingas sau pačiam ir tam tikrų siaurų politinių interesų aptarnavimui bei visuomenės poreikių neatitinkančių valdžios sprendimų amortizavimui.

Ši valdžios sluoksniuose palaiminta svita tarsi civilizuotu būdu užsėda pirmąsias eiles salėse tam, kad ten negalėtų patekti atsitiktiniai ir oficialiosios linijos neatitinkantys, nelojalūs personažai.

Patekti į išrinktųjų sąrašus, reiškia gauti nemokamą valdžios malonės abonementą ir teisę drauge su kitais „įtakingiausiais“ viešai gėrėtis savo pačių tariama įtaka bei reikšmingumu.

Tai būtų mažai svarbus ir detalesnio aptarinėjimo nevertas dalykas, jeigu iš tiesų po „įtakingiausiųjų“ legalizuota prekyba įtaka ir titulais nebūtų paslėpta gudri manipuliacija visuomenės interesais, nebūtų supainiotos vertybės ir orientyrai, kad, apsaugok Viešpatie, neišryškėtų ir neprasiveržtų kritiškas požiūris bei tikrieji visuomenės lūkesčiai ir problemos.

Šiandien nėra sunku pastebėti, kas ir kaip meistriškai žongliruoja populiarumu, reitingais, įtaka, pilietiškumu ir viešaisiais interesais.

Tačiau, jeigu iš tiesų pabandytume išsiaiškinti, ką dauguma „įtakingiausiųjų“ yra nuveikę bendram visuomenės labui, staiga paaiškėtų, jog tokio darbų sąrašo tiesiog nėra ir negali būti.

Įvairūs projektai, programos ir iniciatyvos, ekspedicijos, konkursai, akcijos ir kita produkcija yra išskirtinai prasto lygio ir byloja apie didžiulį moralinį bei kultūrinį vakuumą.

„Įtakingiausieji“ disponuoja visuomenės dėmesiu ir resursais per įvairias legalizuotas projektines schemas, tiesiogiai ir netiesiogiai finansuojamas iš valstybės biudžeto.

Kalbėti apie kokią nors atsakomybę būtų naivu, nes iš tiesų šiandien niekas nėra tiesiogiai atsakingas už tai, kas dedasi Lietuvoje su „įtakingiausiųjų“ priežiūra ir pritarimu.

Net atskiri politikai yra tapę savotiškais jų įkaitais, nes „įtakingiausiųjų“ sąrašai esant reikalui bet kada gali būti transformuoti į įvairius darinius ir lemti sociologines apklausas, kurių rezultatai gali nulemti visuomenės nuomonę bei galimus politinius pasirinkimus.

„Įtakingiausiųjų“ sąrašai yra tarsi ore tvyranti naujos politinės partijos nuojauta, kuri tarsi neturi nei ideologinių pažiūrų, nei vertybių, nei organizacinės struktūros, nei apibrėžtų politinių tikslų, išskyrus vieną vienintelį - egzistencinį savęs išsaugojimą.

„Įtakingiausieji“ būdami savotiškais valdžios įtakos agentais asmeniškai nėra už nieką atsakingi, todėl gali plūduriuoti visuomenės dėmesio centre ilgai - metų metus.

Toks sąrašas yra tarsi naujoji nomenklatūra, iš kurios galima paimti reikiamą asmenį ir kooptuoti į politikos viršūnes.

Nėra jokia paslaptis, jog tokiu būdu yra parenkami net būsimieji kandidatai į prezidentus, kurie yra išlaukę savo eilės „įtakingiausiųjų“ lentelėse.

Lietuvoje dažnai klausiama, kodėl žmonės nesugeba protestuoti prieš nepriimtiną valdžios politiką?

Todėl, kad bet kokią spontanišką kritiką ir pilietinį nepasitenkinimą absorbuoja operatyvi „įtakingiausiųjų“ reakcija, paremta įvairiomis viešų patyčių ir politinio persekiojimo formomis socialinėje erdvėje ir žiniasklaidoje.

Tai tarsi buferinė zona, kuri gina valdžią nuo nepageidaujamos kritikos bei pilietinio pasipriešinimo.

Neteko girdėti, kad „įtakingiausieji“ kritiškai ir aštriai pasisakytų dėl socialinės atskirties, abejotinų ekonominių sprendimų, beprotiškai augančių kainų, nykstančios kultūros, tradicinių vertybių, su SGD laivu susijusių aferų, nežabojamo antstolių apetito ar sunaikintos nacionalinės valiutos.

„Įtakingiausieji“ tyli it vandens į burną prisisėmę dėl augančios pajamų nelygybės ir emigracijos. Jie nesijaučia atsakingi už tai, kad lietuviai yra priversti masiškai palikti tėvynę ne tik dėl ekonominių priežasčių.

Tačiau „įtakingiausiųjų“ sąrašuose tikrai atsiras šmaikštuolis, kuris lakoniškai galėtų paaiškinti, kodėl šiuo metu Lietuvoje tėra likę mažiau nei 2 mln. 800 nuolatinių gyventojų, arba sukurpti fluxus projektą, jog mūsų būtų 4 milijonai.

Esu tikras, kad „įtakingiausiųjų“ sąrašuose tikrai neatsirastų nė vieno, kuris išdrįstų suabejoti valdžios ketinimais didinti asignavimus krašto apsaugai iki 2,5 procento BVP.

Galbūt teko girdėti „įtakingiausiųjų“ pilietinius pasisakymus dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimo, skelbiančio, jog 2003-2006 metais Lietuvoje veikė slaptas JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimas?

Šitaip apraizgyta visuomenė yra nepajėgi organizuotis ir politiškai reikštis, todėl turi taikstytis su dabartinio „elito“ primestomis žaidimo taisyklėmis.

Lietuvoje ilgainiui gali pasikeisti viskas, pradedant klimatu baigiant ministerijų pavadinimais, tačiau „įtakingųjų“ ratas išliks stabiliai nepakitęs.

Nebent jame atsirastų „įtakingiausiųjų“ palikuonys...