Ponia Giedrė, dabar gyvenanti Vokietijoje ir kartkarčiais paskaitanti "Vakarų ekspresą", panoro pasidalinti įsimintiniausiomis Vasario 16-osios šventimo akimirkomis. "Esu gimusi vasario šešioliktąją. Kiek pamenu nuo mažų dienų, mano gimtadieniai virsdavo didele švente. Tėvai apdairiai ant bufetuko pasidėdavo mano gimimo liudijimą tam atvejui, jei susilauktume "svečių". Ir dažnai jie pasirodydavo, apsirėdę milicininkų uniformomis. Kartais šiurkščiai, kartais visai mandagiai perspėdavo nelaidyti gerklių, nes susirinkę tėvų draugai, žinoma, traukdavo lietuviškas dainas. Vasario šešioliktąją jos jau būdavo nusikaltimas. Tėvai po nosimi pakišdavo mano gimimo liudijimą, ir konfliktas tarsi išsemtas. Žmonės švenčia savo dukters gimtadienį... Jis tebuvo pretekstas susiburti apraudoti išdraskytus gyvenimus, - kas Sibiro kurortuose, kas spėjo pasitraukti į Vakarus. O štai saujelė susirinkdavo prie mamos rūpestingai padengto stalo sovietmečiu švęsti Vasario šešioliktosios, tarsi skydu prisidengdami mano gimimo liudijimo popieriaus skiaute. Tik užaugusi supratau, kaip mano tėvams ir giminėms tai buvo svarbu, - nors ir draudžiama, jie vis dėlto švenčia. Sykiu prisimindavo dėdes, tetas, brolius, seseris, kurie kažin kaip tą Vasario šešioliktąją švęsdavo speiguotam Sibire, o ir žiburiuojančiuose Londone ar Čikagoje. Bet žinios apie tai parėjo žymiai vėliau. Nes ir tuomet, kai pradėjome gauti laiškus, o ir siuntinius iš Vakarų, emocijomis niekas nesilaistė. Nes žinojo, - gali prišaukti artimiesiems, o gal ir sau bėdų. Visagalės jėgos struktūros, atplėšiančios laiškus ir išmėsinėjančios siuntinius buvo budrios.
Kai jau kūriau savo gyvenimą, apleidusi tėvų namus, mano gimtadienis būdavo kur kas daugiau nei mano gimimo diena. Pagal tradiciją gimimo liudijimas būdavo pasidedamas jau ne ant bufetuko, o sekcijos lentynos. Ir jo dažnai prireikdavo, kai dažniausiai šaltą vasarį, atsilapoję langus, plėšdavome lietuviškas dainas", - pasakojo p. Giedrė. Ji prisiminė ir 1988 metų Vasario šešioliktąją: "Džinas jau lindo iš butelio, ir LTSR valdžiai buvo baisoka - SSRS kilo pasipriešinimo režimui bangos. O čia dar Vasario šešioliktosios septyniasdešimtmetis. Per radiją, TV patys pačiausi LTSR vadovai skaitydavo valandines lekcijas, kaip nepasiduoti Vakarų propagandai, nesiburti, nesigrupuoti. Įmonėse, organizacijose buvo sudaryti budėjimo grafikai, kad tik kas ant kokio kamino neiškabintų nepriklausomos Lietuvos trispalvės. Ir, žinau, žmonės buvo gerokai įbauginti. O tais metais Vasario šešioliktoji sutapo su Užgavėnėmis. Žinoma, gimtadienį kaip visada švenčiau. Kai jau svečiams susirinkus suskambo durų skambutis, nuo sekcijos pasigriebiau gimimo liudijimą. Bet jo neprireikė, nes į trobą sugriuvo siautėjantys persirengėliai. Kai kurie mano svečiai sunerimo, - gal tai kaukėmis prisidengę KGB agentai? Apdovanoti saldumynais persirengėliai taip ir nenusiėmę kaukių išdundėjo. Dar ilgai aptarinėjome, kas čia mus aplankė. Dėl gėlių sovietmečiu būdavo nemažai problemų. Tą Vasario šešioliktąją šiaip jau įprastų narcizų, kuriems įsigyti reikėdavo nemažai pastangų, nesusilaukiau. Gėlių bent jau Klaipėdos keliose parduotuvėse nebuvo. Ims ir susigalvos jų nešti ant per stebuklus nenugriauto Klaipėdos sukilėlių paminklo. Lietuvos nepriklausomybės simbolių, kitaip nei Kaune ar Vilniuje, Klaipėdoje juk nebuvo. Ir niekas negalėjome įsivaizduoti, kad vos už kelių mėnesių brangiosios širdžiai trispalvės Lietuvos miestuose jau plevėsuos laisvai, tarsi ruoštųsi Baltijos keliui", - su nostalgija pasakojo p. Giedrė. Į Atgimimo bangas ji, kaip ir daugelis, nėrė su didelėmis viltimis ir atvira širdimi. "Džiaugiuosi, kad visa tai mano gyvenime buvo. Tik gaila, kad mano tėveliai jau nebematė nei trispalvių upių, nei Baltijos kelio", - prisiminimus baigė ji. O aš pagalvojau - kiek tokių, disidentais vadinamų, Lietuvoje buvo? Tokiems "smulkiesiems disidentams" neskiriamos monografijos, nekuriami filmai. Jie tiesiog buvo.
Ir kas galėjo įtarti, kad vos po kelių dešimtmečių taip laisvai švęsime Lietuvos neprigulmybės kūrimo šimtmetį...
Pagalbos turgelis
Atvirukai. Iš pono Algirdo turgelis gavo tokio turinio laiškelį: "Esu Lietuvos laisvės gynėjas. Man Vasario 16-oji yra didelė šventė. Ta proga norėčiau daug ką pasveikinti, siųsdamas atvirukus. Tačiau mano pensija nedidelė, neįstengčiau įpirkti ir pašto ženklų. Viliuosi, kad rastųsi žmonių, galinčių paremti, ir aš galėčiau pasveikinti tuos, kuriuos noriu pasveikinti su šia didele mūsų švente. Tel. 8 603 16687."
Savo mintimis "Vakarų ekspreso" skaitytojai su Gražina gali dalintis kiekvieną darbo dieną 10 - 13 val. tel. 493435 arba rašyti el. laiškus adresu [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą