Švietimas - reformų įkaitas?
Politikai bando problemas permesti vieni ant kitų, girdi, už švietimą prisiimti atsakomybę turi Darbo partija, kaltas premjeras ir pan. Deja, bet problemos prasidėjo ne dabar ar prieš pusmetį, jos tęsiasi jau 25 metus ir tai ką šiandieną turime, yra seniai brendęs pūlinys. Visą nepriklausomybės laikotarpį sulig kiekvienais rinkimais švietime eksperimentuojama. Rezultate visų eksperimentinių reformų turime nelaimingus ir negerbiamus pedagogus, tokius pat vaikus, dėl mokyklų tinklo pertvarkos išdraskytas mokyklų bendruomenes, o tarptautinės mokslinių pasiekimų vertinimo programos (PISA) duomenimis, Lietuvos vaikų žinios įvertintos prasčiau nei estų, lenkų, latvių ar net rusų. Vis gausėjantis standartizuotų testų skaičius, kurių suomiai, nenaudoja, tikrai nepagerintis mūsų mokinių pasiekimus. Tą patį tvirtina ir mūsų mokytojai, kurie ramiai ir be įtampos darbo mokykloje nebeįsivaizduoja. Anot aukščiausiais pasiekimais garsėjančių suomių, kai testų nėra, mokykloje atmosfera yra daug ramesnė, nėra jokios konkurencijos ir visas laikas skiriamas mokymusi be stresų.
Pedagogai reikalauja ne tik didesnių algų
Viešoje erdvėje kažkodėl akcentuojamas tik didesnių algų reikalavimas, tačiau reikia patikslinti, kad reikalaujama, jog mokinio kepšelis būtų grąžintas į prieškrizinį lygį. Mokinio krepešelis - tai suolai, vadovėliai, kompiuteriai, išvykos, modernesnės mokymo priemonės ir kt. Vardan kokybiškesnio ugdymo, reikalaujama sumažinti vaikų skaičių grupėse ir klasėse. Dar gerai būtų pareikalauti socialinių pedagogogų ir/ar psichologų etatų darželiuose bei papildomų socialinių pedagogų etatų mokyklose. Minėti specialistai padėtų elgesio ir emocijų sutrikimų vaikams, kurių skaičius didėja, efektyviau padėtų spręsti psichologines ir socialines problemas, būtų didelė pagalba pedagogams bei tėvams, o tuo pačiu ir visai visuomenei. Neįtikėtina, bet ES parama vaikų su negale integracijai taip pat nepadėjo ir galime ant pirštų suskaičiuoti mokyklas bei darželius, kurios pasinaudojo šia galimybe. Na dar turime paskutinį 2014-2020 metų ES paramos etapą...
Kodėl netaupo pačios ugdymo įstaigos?
Žinoma, reikia mesti akmenėlius ir į ugdymo įstaigų daržą, kurios nesistengia taupyti ir iššvaisto nemažai joms skirtų lėšų per viešuosius pirkimus. Nesunku peržvelgti ugdymo įstaigų interneto svetainėse prieinamą pirkimų informaciją, kuri rodo, kad prekės ar paslaugos perkamos žymiai aukštesne nei rinkos kaina. Skirtumas kartais siekia net 30 ir daugiau procentų. Neretai atrandama, kad maisto produktai perkami už tokią pat kainą, kokią siūlo prekybos centrai mažmeninėje prekyboje. Kaip gi taip? Juk ugdymo įstaigos yra didmenininkai, todėl jiems turėtų būti taikomos didelės nuolaidos. Paklausus direktorių, ar jie derisi su tiekėjais, kai kurie prisipažįsta, kad nesideri. O juk niekas nedraudžia to padaryt! Mieli mokyklų ir darželių direktoriai, jei jums svarbus taupyti pasikvieskite į pagalbą tėvus, kurie jums mielai padės nupirkti žymiai pigiau. Nebent dėl vienokių ar kitokių priežasčių jūs nesate tuo suinteresuoti. Galų gale, o ką veikia ugdymo įstaigų savinininkės savivaldybės ar pati LR Švietimo ir mokslo ministerija? Negi neprivalu kontroliuoti ir stebėti, kaip panaudojamos švietimui skirtos lėšos? Čia galima labai daug sutaupyti, tereikia atsakomybės ir noro.
Kur dar galime sutaupyti ir tuo pačiu tobulėti
Pirmaujame patyčių mastais, tačiau stebina tai, kad ne visos mokyklos naudojasi įvairiomis nemokamomis patyčių prevencinėmis programomis. Žinoma, ir jos nėra tobulos, tačiau vis geriau negu nieko. Taigi, kodėl vieni stengiasi, o kiti ne?
Statistika rodo, kad mūsų šalies mokinių finansinis raštingumas labai žemas, tačiau mokyklos neskuba pasinaudoti Lietuvos banko ar kitų institucijų nemokamomis švietimo programomis: siūlomos video paskaitos, seminarai, lektoriai ir kt. Ar visos mokyklos tuo pasinaudoja? Deja ne.
Pedagogai dažnai skundžiasi, kad vaikai stokoja mokymosi motyvacijos, tačiau ar tikrai stengiamasi juos tinkamai sumotyvuoti, ar pakankamai bendradarbiaujama su tėvais, ar kartu bandoma ieškoti efektyvesnių sudominimo priemonių?
Kiek gi ugdymo įstaigų pasinaudoja galimybe gauti lėšų iš projektinės veiklos? Mokyklos galbūt kiek aktyvesnės, tačiau nemažai ikimokyklinių įstaigų dažniausiai apsiribojama nemokamais projektais. Galbūt galima daryti tą patį ir dar gauti finansavimą? Tereikia rašyti projektus.
Tėvų aktyvumo stoka - neišsemiama tema. Įvairiuose renginiuose pedagogai beda pirštu į tėvus, o tėvai nurodo, kad pirmiausiai laukia didesnio mokyklų aktyvumo įtraukiant juos į veiklas. Juk mokyklai tai nieko nekainuoja. Tėvai gali labai daug, tereikia juos pakviesti…
Turime veikti kartu
Reikia pabrėžti, kad pirmiausiai kokybišku švietimu turėtų būti suinteresuoti tėvai, kuriems turi rūpėti, kokioje aplinkoje ugdomi jų vaikai - mūsų šalies ateitis. Suprantama, streikai tėvams sukelia nepatogumų, tačiau tam ir yra mokyklos/darželio bendruomenė, kuri turi aptarti, kaip streiko metu bus organizuojama vaikų priežiūra, ugdymas ir pan., jei yra tam poreikis. Jei tėvai nepritaria pedagogų reikalavimams ir kartu su jais nesiekia kokybiškesnio švietimo, tuomet neužauginsime sumanius, kūrybiškus, pilietiškus, savarankiškus ir laimingus ateities piliečius. Ugdytojai turi veikti kartu!
Pedagogų streikas – žinia kitiems?
Deja, bet pedagogų streikas – viso šalies biudžetinio sektoriaus problemų atspindys. Puikiai žinome socialinių darbuotojų atlyginimus ir sunkias darbo sąlygas, varganą kultūros sektoriaus padėtį. Privačiame sektoriuje taip pat ne pyragai. Taigi kas būtų, jei sukiltų visi...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą