Gytis Padegimas: Negali būti dviejų ponų tarnu

„Tikrąją kultūrą labai stumia į pašalius nereikšmingos politinės batalijos. Mūsų dienas vagia politikai, kurie kiekvieną savo piršto krustelėjimą skelbia kaip itin didelį įvykį. Nieko nenuveikusieji skelbiasi kandidatais į šalies prezidentus.

Ir medijose kultūrai neliko laiko - nei knygai, nei teatrui, lieka tik erzelynė, mokomės iš politikų neapykantos, susiskaldymo ir patyčių. Kuriame - minusinė politinė kultūra. Kaskart vis daugiau kovos, neapykantos, pasityčiojimo. O paskui norime, kad mokyklose vieni iš kitų nesityčiotų vaikai“, - sako režisierius.

- O koks jūsų požiūris į dvigubą pilietybę?

- Žiūriu neigiamai. Negali būti dviejų ponų tarnu. Aš pats daug keliauju, tenka pagyventi užsienyje, bet čia, Lietuvoje, mano tikrieji namai. Čia moku mokesčius, prižiūriu savo protėvių, tėvų kapus.

Būti kitu piliečiu nei Lietuvos niekada nenorėčiau. Aš Lietuvoje kiekviename oro uoste, kiekvienoje geležinkelio ar autobusų stotyje pakabinčiau plakatą su Maironio eilėraščio eilute „kas Tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“.

Gal žmonės tada pagalvotų? O dabar koks nors skandalistas „nuneša“ visų dėmesį! Ponas Seimo narys Puidokas, nieko gyvenime nenuveikęs, nieko vertingo nesukūręs, taip pat turi įžūlumo kopti į šalies prezidentus!

Įrodo, kaip lengvai galima ir Tėvynę, ir pilietybę, ir idealus pakeisti. Idealai ir pilietybės tampa kaip vienkartinio naudojimo nosinaitės.

Pasitaria su žmona, ši sako - būk prezidentu, vaikai nori būti prezidentukais - ir nuspręsta! Ir nėra apie ką daugiau svarstyti. Nėra reikalo sukurti ką nors prasmingo.

- Įdomu, ar dabartiniai vaikai, užaugę tokioje keistoje politinių spektaklių terpėje, dar norės kada gilintis į profesionalaus teatro spektaklius?“

- Ugdymas vyksta. Mokyklose atsirado kultūros pasai. Aš vengiu žodžio „kultūrininkas“, nes man jis skamba kaip „sąskaitininkas“. Vadinkime ne „kultūrininkais“, bet žmonėmis, kuriančiais meną. Labai džiaugiuosi, kad vasario 15-ąją Vilniuje ir vasario 17-ąją Kaune eis jau kelerius metus rodomas mano dokumentinis spektaklis „Alksniškės“ apie trečiajį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių.

Jaunimas man parašo, kad šis spektaklis jiems atstoja istorijjos vadovėlį. Lietuvos popmenas irgi reikalingas, bet visada bus žiūrovų ir klausytojų mažuma, kuri domėsis Lietuvos istorija.

Žiūrėjau lietuvišką kino filmą „Disidentai“, kuriame aktorius, vaidinantis kunigą, Vinco Mykolaičio-Putino eiles citavo. O jis, poetas V.Mykolaitis-Putinas, dabar visiškai užmirštas! Justiną Marcinkevičių, kad ir negatyviai, bet dar prisimena, o Putiną pamiršo!

- Užtat nepamiršta kito Putino. Vladimiro.

- Taip, tačiau mūsų Putino poezijoje galima rasti tiek skausmo, tiek vidinės rezistencijos. Mes dar daug apie savo inteligentiją, iškiliuosius žmones nežinome.

Pavyzdžiui, galėtume pasigirti pasauliui, jog yra dokumentų, kaip Kazys Grinius su buvusiais žemės ūkio ministrais Jonu Pranu Aleksa ir prelatu Mykolu Krupavičiumi viešai protestavo prieš holokaustą. Nors net tuometinis popiežius Pijus XII jo viešai nepasmerkė.

- Įdomi Lietuvos istorija. Jonas Pranas Aleksa - Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, o jo brolis Zigmontas Aleksa-Angarietis - Rusijos revoliucionierius bolševikas!

- O tarpukario Lietuvos ministras Vladas Požėla buvo Lietuvoje sušaudyto komunaro Karolio Požėlos brolis. Todėl ir sakoma, jog vieni lietuviai - už Tautą, o kiti - už liaudį. Bet ir kitur tokių žmogiškos prigimties keistumų pasitaiko.