Klaipėdos kraštas vėl užribyje? Arba apie žagrių rankenas kišenėse
Ponas Vladas skilčiai parašė kupiną rūpesčio laišką: "Klaipėda, Klaipėdos kraštas taip ir neranda vietos bendroje Lietuvos panoramoje. Štai sudaromas Lietuvos paveldo sąrašas. Pirmame paskelbtame dešimtuke nė šešėlio iš Mažosios Lietuvos, net Žemaitijos nekrinta: lopšinės, Kūčios, kryžiai, kupiškėnų vestuvės, Užgavėnės, šiaudiniai sodai, stintelių gaudymas Molėtų ežeruose, keptinis alus nuo Jūžintų, polka, Šilinių dzūkų dainos, sutartinės ir pan. Labai užsirūstinau. Kas Lietuvoje labiau paplitę - stintelių gaudymas Molėtuose ar stintų žvejonės Pamaryje, kai čia suplūsta visa Lietuva? Kodėl paveldo registratoriai gal net nemano į jį įtraukti kurėnų skaptavimo. Pamaryje dar atsiranda vienas kitas entuziastas, skaptuojantis tuos kurėnus. Randasi ir moterų, kurios ne siuvinėjimo mašinom, o rankomis vis dar siuvinėja delmonus. Negi tai nenusipelno dėmesio, gal kiek didesnio nei iš Europos atklydusi polka, tegul ir "modifikuota", "su ragučiais"? Nors Lietuva nuolat plyšauja esanti jūrinė valstybė, tačiau būtent jūrinėms tradicijoms, o kartu ir paveldui, - nulis sveikų dėmesio", - laiške piktinosi p. Vladas. Jo pasvarstymas sukėlė tikrą rūstybės audrą. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kas pirmiausiai pulta ardyti ir pjaustyti? Žvejybos ir prekybos laivynai. Godišiai su žagrių rankenomis kišenėse visai negalvojo apie Lietuvos kaip jūrinės valstybės ateitį. Laivų pjaustynės ir pardavimas už kapeikas suluošino tūkstančių klaipėdiečių jūrininkų ir jų šeimų likimus. Pavasarį, kai pradeda tekėti pačių įvairiausių medžių sulos, prie prekybos centro vis sutinku žmogų, pardavinėjantį beržų, klevų sulos bambalius. Kai neva juokais, neva rimtai kelis kartus pasiteiravau, ar tik toji sula nėra privarvinta iš paprasčiausio vandentiekio čiaupo, žmogus žiauriai įsižeidė: "Jūrų kapitonai ne aferistai", - patikino jis, geromis jūrų vilko akimis žvelgdamas tiesiai į manąsias. Kiekvieną pavasarį, jau nebeįtardama klastos, bent kelis butelaičius sulos iš to kapitono nusiperku. Vis keli centai prie jo skurdžios, nors ir kapitono pensijos. Kitą kapitoną aptikau sargaujantį, dar vieną - Kalotės sąvartyne, kol jis dar veikė. Apie kokią jūrinę valstybę kalbame, jei taip pažeminti joje dirbę, sunkiai dirbę, žmonės, tarsi kaukai sutempę lėšas pačių įvairiausių poilsinių statybai, na, žinoma, ir Jūrininkų ligoninei statyti.
Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo sukurtas darinys, kuris šiandien vadinasi Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Kas žuvininkystę sieja su žemės ūkiu, - man didelė mįslė. Dar didesnė, kas Lietuvoje besirūpina prekybiniu laivynu? Ir išvis - ar dar bent kelis tuos prekybinius laivus, nuosavus, turi? Juk ir suskystintųjų dujų terminalas, kuriuo taip didžiuojamės, Lietuvai juk nepriklauso. Tarpukariu lietuviai kad ir su tomis pačiomis žagrių rankenomis kišenėse jūriniams reikalams skirdavo kur kas daugiau dėmesio. Ką kalbėti apie priekrantėse žvejojusius laivelius su vėtrungėmis (jos jūrinėje valstybėje turėtų tapti paveldo objektu numeris pirmas...). Puikiai kursavo pramoginis laivynėlis. Tegul iki Liepojos, Juodkrantės, Nidos ar Gdansko, bet kursavo. Taip, dabar sulaukiame kruizinių dvylikaaukščių, gal ir dvidešimties aukštų laivų. Kaip kokie aborigenai Australijoje jiems atvykus keliam šiaudines kepures, kaukšim medinėmis klumpėmis. Bet tai juk ne Lietuvos keleiviniai daugiaaukščiai kruiziniai laivai, savo valstybėms kaip kaukai nešantys pelnus. Klaipėdoje palikę po kelis eurus kavinėse, jie išplaukia ten, kur išleis kur kas daugiau. Ir ko mes krykštaujame dėl tų kruizinių laivų, neaplenkiančių Klaipėdos, nelabai suprantu. Na, gal moka uosto mokestį? Geriau žvirblis rankoje negu gervė danguje, sako išmintingi žmonės. Tikrai nežinau, dėl kokių priežasčių mariose, jūroje taip ir neišsivysto pramoginė laivyba, visai baigia nunykti priekrančių žvejai. Kai vienoje užeigoje šeimininkų pasiteiravau, kodėl sezono metu pas juos net stintų ar plekšnių kvapo neužuosi, jie tik sumojavo rankomis, kokius kryžiaus kelius yra nuėję, o rezultatas - nulis. Turbūt todėl, kad Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. O joje ant sienų tikrai neaptiksi jūrų paveldo eksponatų...
Štai kokias mintis sukėlė p. Vlado trumputis laiškelis dėl Lietuvos paveldo sąvado. Jame tikriausiai rasis vietos ir rugiapjūtės, ir šienapjūtės dainoms. Nieko neturiu prieš jas. Bet ar tame paveldo sąvade užtiksime Klaipėdos krašto šimtmečiais puoselėtų vertybių, - labai abejoju.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą