Gražinos skiltis

Gražinos skiltis

Interpretuodama dienos, savaitės aktualijas, laukiu ir Jūsų, "Vakarų ekspreso" skaitytojai, pastebėjimų, džiaugsmo ar liūdnumo atšvaitų. Jais dalintis galite tel. 49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val. arba rašyti el. laiškus adresu [email protected]

Valentindienis

Valentino diena į mūsų gyvenimus įsisuko tarsi viesulas, teikdama džiaugsmo jaunimui, progą paburbėti garbesnio amžiaus žmonėms, kad ji užgožia Vasario 16-ąją. Bet juk tos dvi viena kitą sekančios šventės puikiai papildo viena kitą. Ir pramogų, renginių, reginių verslas puikiai išnaudoja žodžius "mylėti" ir "tėvynė Lietuva". Juk meilė tokia įvairi, tiek daug pasirinkimo, ką ir kaip mylėti. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad dėl įvairių priežasčių emigravę žmonės, žinoma, ne visi, bet Lietuvą myli labiau nei mes, čia gyvenantys. Gal iš toliau geriau matyti?
Na, o rytoj tikriausiai dalinsime vieni kitiems širdutes, nepaisydami, kiek mums metų. Juk ją įteikti tikrai turime kam. Gali būti ir taip, kad meilę išpažinsime visai buitiškai, paragindami sutuoktinį apsiauti šiltesnius batus - juk orai dabar tokie klastingi, ar palepindami mums brangius žmones su meile išvirtu, iškeptu, ištroškintu patiekalu. Būdų prisipažinti ir išpažinti meilę - daugybė. Tik viskas turėtų būti nuoširdu, o ne formaliai atliekama jau lyg ir priedermė.

Nešventiška filosofija

Vienas garbus filosofas pažėrė klausimų šūsnį: "Kaip mes suvokiame senatvę? Kas mums yra senas žmogus? Ar amžius - mūsų pranašumas? Ar yda? Ar kuo nors reikšmingas faktas? Juk tiesa tokia, kad gyvename globalioje jaunystės kultūroje, kurioje slepiami du dalykai - senatvė ir mirtis. Mirtis klinikalizuojama, medikalizuojama ir saugiai paslepiama nuo jaunųjų, kaip savo studijose rašė prancūzų istorinis antropologas Filipas Ariesas (Philippe Aries), tyrinėjęs mirties sampratas Europoje. Būti senam žiaurioje, jaunystės ir jauno kūno grožio kulto persmelktoje, neoliberalias dogmas kaip vienintelę tiesą be jokios alternatyvos išpažįstančioje visuomenėje - tai atverti ir paviešinti savo neįgalumą arba pasitraukti į vienatvę, kad netrikdytum jaunų ir gražių. Man jau daug metų akivaizdu, kad Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros. Į pensiją išėję profesoriai, menininkai ir pedagogai Lietuvoje stulbinamai greitai dingsta iš kultūros lauko ir apskritai viešumos. Senatvė pas mus yra tapusi stigma. Jos gėdijamasi. Senatvė tau tarsi primena, kad laikas vėl tapti privačiu žmogumi - žmogumi tik sau, koks ir buvai iki visų savo kūrybinių ar tiesiog žmogiškų pasiekimų."
Iš tiesų, ant rankų pirštų gali suskaičiuoti, kiek "ant Lietuvos" tėra senjorų, pensijos neišmuštų iš balno. Algimantas Čekuolis, vis dar pristatinėjantis knygas ir neišspirtas iš TV eterio. Vaje, daugiau niekas ir neatklysta akiratin... Smilko šviesaus atminimo aktorius Donatas Banionis, prašapo aktoriai Vaiva Mainelytė, Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis. Beje, "paguglinus" man sočiai informacijos "išmetė" apie Liną Adomaitį, bet ne apie Regimantą, kadaise Lietuvą drebinusį Justino Marcinkevičiaus "Mindaugu", "Mažvydu". "Prašapusiems" iš viešosios erdvės Lietuvos žvaigždėms ir žvaigždelėms ne tik rankų, bet ir kojų pirštų, deja, nepakaktų. Nežinau, kiek tai aktualu šiandieninei Lietuvos visuomenei, bet apie senatvės situaciją reikėtų svarstyti. Juk šiandien sveiki ir gražūs po keliolikos metų taip pat taps "našta".

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder