Kovo 11 - osios magija
Tą dieną, tiksliau, dienai artėjant prie vidurnakčio, subedę nosis į televizorius, laukėme. Keliolika minučių prieš 23 val. sulaukėme - keturiems Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo nariams susilaikius, paskelbiama atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Praėjo trisdešimt metų, bet vaizdai neblunka - deputatų euforija AT salėje, euforija šiapus "Taurų", "Fotonų" televizorių ekranų.
"Kaifavo" ir mano šviesaus atminimo mama, su naktiniais marškiniais išlipusi iš lovos. Ji tarsi koks indėnas, šokantis ritualinį šokį, sukosi valso ritmu ankštame kambaryje, sau "akompanuodama".
"Mes laisvi, mes laisvi", - niūniavo ji.
Žinoma, nei mama, nei aš net neįsivaizdavome, kokie tos laisvės išbandymai mūsų laukia. Visai netrukus birbiau į Vilnių, tikėdamasi interviu iš Vytauto Landsbergio. Buvo pats dar SSRS blokados įkarštis.
Nerimaudama palikau mamą: o jeigu nebeįsiplieks mėlyna dujinės liepsnelė, o jei bus nutrauktas šildymas, o jeigu bus atimta galimybė naudotis ir elektra?
Daugybė "o jeigu". Kelias dienas pasisukiojusi Kaune, jokios panikos nepajutau - kolegos pasakojo, kad daugelis kauniečių yra pasirūpinę benzino rezervais, kai kurie jau ir saulės baterijas, apie kurias dar nieko nežinojau, susimontavę.
Nuskuodusi į Kauno halę, kartu su atsipalaidavusiais kauniečiais kvatojausi iš Šilansko anekdotų, iš kurių vieną turbūt visam gyvenimui įsiminiau.
"Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, buvo surengta didžioji talka: iš konservatorijos į Aukščiausiąją Tarybą buvo pertemptas fortepijonas", - skaldė Raimondas Šilanskas. Atkakus į Vilnių, vaizdas buvo visai kitoks. Miestas visai ištuštėjęs, - nei automobilių srautų, nei autobusų. Bet troleibusai ropojo...
Keli kolegos į AT rūmus atmynė dviračiais. Kaip priklauso, išsirašydinusi leidimą patekti į rūmus, pirmiausia sutikau kurso draugę, tuo metu spindėjusią "Panoramoje". Jai atkartojau Šilansko anekdotą, kuris pasirodė visai ne anekdotas, o tikrų tikriausia tiesa, kuria įsitikinau, laukdama eilės patekti pas V. Landsbergį.
Žurnalistų buvo "prūdais" - prancūzų, vokiečių, japonų. Visi jie laukė žinių, kaip Lietuva ketina įveikti SSRS blokadą.
Suveriamos V. Landsbergio kabineto durys teprasivėrė tik apie 23 val. AT Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas pagal interesus žurnalistus jau buvo surikiavęs grupėmis.
Netilpau į jokią - visi dėl blokados ar Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio su Prancūzijos prezidento Fransua Miteranu laiško, o aš - dėl atkurtos Lietuvos skautų sąjungos reikalų. "Teks laukti, kol visi kiti pereis", - buvo A. Skučo nuosprendis mano vizitui... Apie 23 val., kai prasivėrė AT pirmininko durys ir iš kabineto išėjo Lietuvos užsienio reikalų asmenys, V. Landsbergis atsiprašė visų laukiančiųjų. Dešimčiai minučių.
Tuomet ir įsitikinau, kad fortepijonas tikrai buvo jo kabinete. Pasigirdo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika. Po to durys vėl prasivėrė, prasidėjo žurnalistų - televizijos, radijo, spaudos atakos. Kantriai laukiau savo eilės. Sulaukiau - buvo jau po vidurnakčio. Interviu žurnale "Skautų aidas" taip ir pavadinau - "Interviu pusę pirmos nakties"... Taigi, atlaikėme blokadą, atlaikėme Sausio 13 - ąją.
Daug ką atlaikėme, neišskiriant ir vietinio banditizmo, tuomet taip gražiai vadinto - reketu arba privatizacija. Kai po kelerių metų birbiau stažuotis į Daniją, ir po to pyliau kupinus susižavėjimo danų gyvenimo būdu reportažus, nė pati neįvertinau, koks tai laikmečio dokumentas. Nes gal po trejų metų mes visa tai irgi turėjome Lietuvoje.
Gal ne tokiu lygiu, kaip Danijoje, bet turėjome, įskaitant ir partijų įvairovę. Tik tenka apgailestauti, kad socialinėje sferoje per tuos 30 metų menkai kas tepasikeitė. Ir kažkodėl valstybė, sakyčiau, labai agresyviai pradėjo kištis į asmeninius gyvenimus, nurodinėdama ir netgi įsakydama, ką turėtume valgyti, kokius vaistus vartoti. Netgi buvo kėsinamasi brautis ir į miegamuosius...
Nepaisant visko, Kovo 11 - oji, kaip ir Vasario 16 - oji, turi savo magiją. Kaip vis dėlto pavyko su tomis nepriklausomybėmis...
"Prašau dangaus"
Kovo 8 - ąją, 12 val., Naujųjų apaštalų bažnyčioje (Taikos pr. 72) bus pristatoma Danutės Daugintienės dvasingos poezijos knygelė "Prašau dangaus".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą