Gražinos skiltis: Išminties lobynai

Gražinos skiltis: Išminties lobynai

Išminties lobynai

Aną dieną į 85-uosius bekopianti ponia prisiminė, kaip į Kauną, tęsdami Antrojo pasaulinio karo žygius į Rytus, įžengė Vokietijos reicho tvarkingi kariai.
Jos atminties paveikslėliuose ir žydai, kurių kaimynystėje bėgo vaikystė, varomi į getus.
Prisiminė ir sovietinių, o paskui ir vokiečių belaisvių kolonas.
Ji puikiai mena ir tautų tėvu vadinto, šlovinto Stalino mirtį, kai Kauno aikštėse minioms griaudėjo ruporai, apie tai pranešdami Levitano balsu.
Daug ką ji prisiminė. Pribloškė viso, kas matyta, išgyventa, patirta apibendrinimas: "Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, lietuviškos trispalvės buvo sustatytos į kampą, ir tautiečiai išėjo vogti." Detalizuoti neprašiau, manydama, kad suprantu, ką toji ponia turėjo omenyje.

"Skaitmeninė" pamokėlė

Įkvėpta tos ponios, kuri dabar yra šimtaprocentinė klaipėdietė, nusprendžiau pasirausti savo "skrynelėje" - lyg ir dienoraščių, lyg ir pamąstymų, gal ir jausmų fiksuotuose gabalėliuose. Ir aptikau įvairių minčių draiskanas, kurių keletą pažersiu.
Iš bičiulio gavau pamokėlę. "Skaitmeninę". Ji skambėjo maždaug taip: svarbiausia neprarasti žmoniškumo, vertinamo vienetu. Prie to vieneto glaudžiasi žinios, patirtis, išmintis, jausmai ir kas tik nori, vertinami nuliukais. Bet prie vieneto. Tarkim, 1 000. "Nubrauk vienetą, kas liks?" - labai trumpą pamokėlę klausimu baigė bičiulis. Taigi, o to žmoniškumo vis mažyn ir mažyn. Kol lieka vieni nuliai. Čia - šiaip. Ne doktrina...

Testas tikram draugui

Dabar jau šviesaus atminimo draugė nuo vaikystės kartą paklausė: "Einam?" Aš, žinoma, paklausiau - "Kur?". Ji "pavarė": "Vadinasi, tu ne mano draugė. Tikras draugas atsako - einam, neklausdamas kur."

Liūdnumai, sėdint "ant laktos"

Buvo laikas, kai įsipainiojau į kompaniją, pagal amžių tinkančią būti mano vaikais. Kartą, sėdint pirtyje, kažkas iš kompanijos "pavarė" jaunatvišką "briedą". Užuot puolusi ginčytis, giliamintiškai pasakiau: "Jūs dar daug ko nežinote".
"Tai sakyk, ko mes dar nežinome?" O sakyti buvo beprasmiška. Galbūt jiems klostysis viskas kitaip. Dabar esu įsitikinusi, kad kiekvienas amžius turi savų privalumų. Kaip ir minusų. Prasmės paieškų atsisakiau. Gyvenu tuo, ką gyvenimas pametėja. Tik kartais jau pristinga jėgų pasiimti tai, ką taip dosniai jis numeta. Beje, žinau, ko tie liūdnumai užklumpa. Bet nesakysiu.
Bet liūdnumai yra prasmingesni už linksmybes. Tą tai jau galiu pasakyti tvirtai.

"Papnykai"

Kokių tik iššūkių dabar neaptiksi viešose erdvėse, vadinamose socialiniais tinklais. Kažkokia ponia, gal panelė paskelbė iššūkį - mėnesį vaikščioti be liemenėlių. Nei juoktis, nei verkti.
Dar sovietiniais metais iš rožinės medžiagos, impiline vadinamos, plunksnoms pagalvėms ar patalams apipavidalinti, buvau pasisisiūdinusi suknelę su petnešėlėmis ir švarkelį. Kai su tuo apdaru keliavau po Jugoslaviją (1984 m., ir ji jau buvo kapitalistinė) nieks į mane pirštais nebadė ir "sovietiko, sovietiko" paniekinamai nešaukė.
Atvirkščiai, viešbučio lifte užkalbino pora iš Anglijos, spėdama, kad aš iš Londono... Čia įžanga į "papnykus".
Taigi, po ta suknele su petnešėlėmis liemenuko dėvėti negalėjau. Nei skelbiau iššūkius, nei ką.
Toji suknia labai nepatiko mamai. Jai nuraminti užsivilkdavau švarkelį. Kurį gatvėje nusivilkdavau, nes buvau įsitikinusi, kad atrodau visai estetiškai.
O toji ponia ar panelė su iššūkiu siekia reklamos ir tiek. Manau, po to ji ir rinks kontingentą iššūkiams bei mokymams. Na, tokie laikai, kai tarsi iš oro daromi pinigai. Man iššūkių visai nereikia. Ir be jų susireguliuoju, kada su "papnykais", kada be. Be jokio kudakavimo...

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. 49 34 35 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. pašto adresu [email protected]

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder